Šiuo metu Ukrainos Konotopo miestas (Sumų sritis) yra apgultas, o visuose įvažiavimuose yra Rusijos kontrolės postai, kurie draudžia civiliams gyventojams išvykti iš miesto ir neleidžia pristatyti maisto ir vaistų. Dėl šių nepriteklių labai trūksta degalų, vaistų ir maisto produktų, – pasakoja Romualdas Zagurskis OFM.
Jis tarnauja šiame mieste, esančiame šiaurės rytų Ukrainoje, 90 km. nuo sienos su Rusijos Federacija. Pranciškonas pasakoja apie dabartinį gyvenimą mieste: „Kartu su savo parapijiečiais priimame įvairius žmones į savo vienuolyną (kurio niekada neapleidome), norėdami pasiūlyti saugią vietą žmonėms apsistoti bombardavimų metu, ypač miesto gyventojams, neturintiems galimybės naudotis rūsiais ar priešlėktuvinėmis slėptuvėmis. Kasdien nuo 9 val. ryto stovime eilėse, kad nupirktume duonos, pieno, maisto ir vaistų”.
Tėvas R. Zagurskis apie įtemptas karo dienas sako: „Kovo 2 d. apie 11 val. ryto atvyko rusų šarvuotasis transporteris su lydinčiuoju automobiliu ir pradėjo derybas su vietos valdžia. Dalyvavau šiame įvykyje, nes tuo metu buvau nuėjęs pirkti vaistų ligoninėje gimdančioms moterims. Rusijos kariškiai pagrasino, kad jei vietos gyventojai priešinsis, miestą apšaudys artilerijos pabūklais ir sunaikins, ir davė valandą laiko apsispręsti”.
Nepaisant įtampos ir baimės, tikintieji vieningai meldėsi. „Išvakarėse, – sakė pranciškonas, – perspėjau mūsų parapijiečius, kad šventosios Mišios bus švenčiamos 12 val., meldėmės tuo metu, kai vyko derybos, nuo kurių priklausė 80 000 gyventojų turinčio miesto likimas”.
„Visi Mišiose dalyvavusieji galėjo patirti, koks svarbus yra Dievo Žodis, taip pat Joelio knygos (Jl 2, 12-18) žodžiai: ‘Sutelkite tautą, paaiškinkite susirinkimui, sukvieskite senelius, surinkite mažutėlius, net žindomus kūdikius. Jaunikis tepalieka savo kambarį ir jaunoji – savo pavėsinę. Tarp prieangio ir aukuro teverkia kunigai, Viešpaties tarnai. Tesako: ‘Pasigailėk, Viešpatie, savo tautos, nepadaryk savo paveldo pajuoka, priežodžiu tautoms. Kodėl tautos turėtų sakyti: ‘Kur yra jų Dievas?’“, – sako tėvas.
„Šie žodžiai patvirtino Viešpaties buvimą ir suteikė mums vilties šiandienai. Iškart po liturgijos pabaigos sužinojome, kad derybos baigėsi taikiai, su sąlyga, kad nė viena pusė neprovokuos viena kitos”, – pasakojo pranciškonas.
Jis tęsė: „Todėl tikiu, kad šiandien tai buvo Dievo malonės darbas, kuris išgelbėjo mūsų miestą nuo sugriovimų ir daugybės civilių aukų”.
Baigdamas dvasininkas padėkojo „už daugelio žmonių visame pasaulyje maldas, už aukas iš įvairių šalių ir miestų”, ir kreipėsi: „Prašau toliau melstis už taiką, kad šis konfliktas kuo greičiau baigtųsi, kaip to prašė Fatimos Dievo Motina.”
