Popiežius Pijus V 1571 m. įsteigė Šventąją lygą, į koaliciją subūrusias Europos katalikiškas valstybes, siekdamas nutraukti osmanų kontrolę rytinėje Viduržemio jūros dalyje ir apsaugoti Europą nuo islamo invazijos.
Tų metų Lepanto jūrų mūšyje krikščionių pajėgos beveik visiškai sunaikino Osmanų laivyną ir laimėjo Europai laiko. Galutinis Osmanų imperijos puolimas prieš Europą įvyko kiek daugiau nei po šimtmečio prie Vienos vartų, kur europiečiai visiems laikams nugalėjo turkus.
Esmė tokia: Katalikų Bažnyčia kadaise turėjo popiežių, kuris gynė Vakarų civilizaciją. Tai buvo tada. Dabar yra popiežius Pranciškus.
Šios savaitės pradžioje pontifikas paskelbė viešą laišką Amerikos vyskupams, kuriame jiems nurodė priešintis D. Trumpo administracijos bandymams deportuoti nelegalius migrantus ir susigrąžinti Amerikos sienų kontrolę. Pagrindinėje dalyje Pranciškus rašo:
„Atidžiai stebiu Jungtinėse Amerikos Valstijose vykstančią rimtą krizę pradėjus masinių trėmimų programą. Teisingai suformuota sąžinė negali nepriimti kritiško spendimo ir sutikti su priemonėmis, kurios neteisėtą kai kurių migrantų statusą sutapatina su nusikalstamumu. Kartu reikia pripažinti valstybės teisę gintis ir saugoti bendruomenes nuo tų, kurie padarė smurtinius ar sunkius nusikaltimus būdami šalyje ar prieš atvykdami. Vis dėlto deportuojant žmones, kurie paliko savo kraštą dėl didelio skurdo, nesaugumo, išnaudojimo, persekiojimo ar rimto aplinkos blogėjimo, kenkiama daugelio vyrų ir moterų bei ištisų šeimų orumui ir jie atsiduria ypatingo pažeidžiamumo ir bejėgiškumo padėtyje.“
Supratote? Tai, kad migrantai, norėdami patekti į Ameriką, pažeidė įstatymą, nereiškia, kad jie yra nusikaltėliai. Kas gali suvokti popiežiaus jėzuito proto subtilumą?
Laiške Pranciškus paraidžiui mini Bažnyčios mokymą, kad tautos turi teisę gintis ir apsisaugoti, tačiau patvirtina savo įsitikinimą, kad tautos turi priimti nenusikaltusius migrantus tarsi atliktų labdaros aktą.
Kitoje laiško vietoje Pranciškus netiesiogiai pasmerkia viceprezidentą JD. Vance’ą, kataliką, už tai, kad jis neteisingai supranta Bažnyčios mokymą apie ordo amoris – meilės tvarką. Vance’as, atsivertėlis, kurį katechizavo du protingiausi dominikonų kunigai Amerikoje (asmeniškai supažindinau jį su pirmuoju mokytoju), gynė griežtą administracijos migracijos politiką remdamasis šventojo Tomo Akviniečio mokymu, kad meilės tvarka reikalauja, jog pirmiausia mylėtume tuos, kurie yra arčiausiai mūsų – ne išimtinai, bet pirmiausia, nes Dievas mums davė pareigą jais rūpintis.
Pasirodo, JD. Vance’as iš tiesų yra didesnis katalikas už popiežių. Katekizmas moko, kad moralinę pareigą užsienio pabėgėliams turi atsverti pareigos bendram žmonių gėriui savo šalyje. Taip, turtingos šalys turi moralinę pareigą dosniai priimti nelaimės ištiktus užsieniečius, tačiau jos turi teisę nustatyti migracijos ribas ir atsisakyti jos, jei mano, kad ji kenkia bendrajam gėriui. Oficialus katalikų mokymas suderina meilę ir sveiką protą (common sense)
JD. Vance’as tai supranta, o popiežius Pranciškus – ne. Popiežius savo mokymu pašventino atviras sienas – net, kaip Europoje, kai šios neaptvertos sienos leidžia migruoti į krikščioniškas Europos žemes milijonams musulmonų, kurie mažų mažiausiai nepritaria europiečių protėvių tikėjimui, o nemaža dalis jų yra karingai jam priešiški. Jei Pranciškus būtų gyvenęs Pijaus V laikais, Europa šiandien būtų islamiška.
R. R. Reno, pirmaujančio JAV krikščioniško teologinio katalikų žurnalo „First Things” redaktorius, atsakydamas į naująjį Pranciškaus laišką rašė:
„Praktinis Šventojo Tėvo laiško rezultatas yra ne kas kita, kaip lengvai teologizuota globalizmo ir atvirų sienų pozicija. Pranciškus leidžia suprasti, kad tai vienintelė pozicija, leistina tikriems krikščionims, gerbiantiems visuotinę Kristaus meilę.“
Jei Pranciškus būtų gyvenęs Pijaus V laikais, Europa šiandien būtų islamiška.
Reno rašo, kad daugelį metų skaitant popiežių Pranciškų susidaro įspūdis, jog pontifikas yra „akceleracionistas”, manantis, kad Vakarai – ypač Jungtinės Amerikos Valstijos – yra toks blogis, kad tik jį sunaikinus bus galima gyventi tikrai krikščioniškoje visuomenėje.
Jis tęsia: „Ši brolystė be sienų – tai tikra utopija, pasaulis be vietos, būsima universalistinė visuomenė, laisva nuo didelio blogio – ištikimybės savo šaliai – baisaus Donaldo Trumpo nusikaltimo prieš visuotinę meilę.“
„Nepavydžiu Amerikos vyskupams, – rašo Reno. Sunku reikalauti, kad tikintieji dalyvautų Mišiose, kai jiems būtų pasakyta, jog mylėti savo šalį ir jos piliečius yra baisi nuodėmė. Tai bažnytinės savižudybės receptas.”
Taip, ir civilizacinės savižudybės, kaip šiandien gali paliudyti daugelis europiečių. Didžiuosius Europos miestus užplūdo migrantai, kurie yra neproporcingai kalti dėl žmogžudysčių, išprievartavimų, vagysčių ir kitų sunkių nusikaltimų.
Kai kurie iš jų yra islamo radikalai, vykdantys teroro aktus prieš juos priėmusias tautas ir šalis. 2016 m. du islamo teroristai – vienas gimęs Alžyre, kitas – Prancūzijoje gimęs migrantų sūnus – nužudė pagyvenusį prancūzų kunigą, tėvą Jacques’ą Hamelį, kai šis aukojo Mišias.
Pirmadienį Paryžiuje prasidėjo Brahimo Aouissaoui teismas dėl trijų krikščionių nužudymo ir pasikėsinimo nužudyti dar šešis. Kaltinamasis yra tunisietis, kaltinamas tuo, kad 2020 m. įsiveržė į Nicos bažnyčią ir surengė žiaurius išpuolius peiliu.
Prokurorai teigia, kad 25 metų jaunuolis iš Tuniso į Prancūziją atvyko turėdamas teroristinių ketinimų. Anksčiau jis apibūdino Prancūziją kaip „niekšų ir šunų šalį.” Tačiau, sekant popiežiaus Pranciškaus logiką, deportuoti šį tunisietį prieš jam perpjaunant katalikams gerkles būtų buvęs neleistinas pasikėsinimas į jo orumą.
Atmetus terorizmą ir mažesnius (bet vis tiek žiaurius) nusikaltimus, dėl masinės migracijos vietiniams europiečiams tapo sunku ištverti kasdienį gyvenimą. Budapešte gyvenančios prancūzės paklausiau, kodėl ji renkasi Vengrijos sostinę, o ne gimtąjį Paryžių. Ji man atsakė, kad Budapešte, šalies, kurioje galioja griežti migracijos įstatymai, sostinėje, ji gali vaikščioti nebijodama priekabiavimo ar užpuolimo. Jos gimtajame mieste migrantai jai nuolat grasino, seksualiai ir kitaip. Ji pasakojo, kad net hidžabą dėvinčios musulmonės nuolat ją plūdo ir grasino, esą prancūzai netrukus sužinos, kur jų vieta.
Anas netiesioginis popiežiaus priekaištas Vance’ui kelia klausimą: kaip dažnai Pranciškus ragino kataliką prezidentą Joe Bideną atvirai ir kraštutinai neremti abortų ir genderizmo ideologijos, kurias Pranciškus pasmerkė? Atsakymas – nė karto.
Tačiau tokio asmeninio pontifiko priekaišto sulaukia tik D. Trumpo administracija – ir tai tik už bandymą paprasčiausiai susigrąžinti savo sienų kontrolę ir užtikrinti Amerikos įstatymų vykdymą. Ir tik Jungtinių Valstijų vyskupams Romos vyskupas atvirai pavedė pasipriešinti savo vyriausybei, kuri veikia siekdama tarnauti ją išrinkusių žmonių bendrajam gėriui.
Ką turėjo omenyje R. R. Reno, apibūdindamas Pranciškaus kreipimąsi į JAV vyskupus kaip „bažnytinę savižudybę”? Kad Romos pontifikas nuteikia Amerikos katalikus prieš savo popiežių ir jo nurodymų besilaikančius vyskupus. Bet tada, valdydamas Katalikų Bažnyčią kaip sentimentalus, progresyvus humanitaras, tarsi Bažnyčia būtų tik kairioji nevyriausybinė organizacija, Pranciškus prarado moralinį autoritetą tarp daugelio katalikų.
Kas galėjo pagalvoti, kad norėdami apginti tai, kas liko iš jų civilizacijos, ir savo tautų taiką, gerą tvarką ir vientisumą, ištikimi Vakarų katalikai turės pasipriešinti savo popiežiui?
Kažkur verkia Pijus V.
