Balandžio 26 d. bendrojoje audiencijoje popiežius Pranciškus tęsė katechezių ciklą apie apaštalinį uolumą. Keliose paskutinėse katechezėse Šventasis Tėvas kalbėjo apie Kristaus mokinių – apaštalo Pauliaus, Bažnyčios kankinių – apaštalinį uolumą. Šio trečiadienio katechezėje jis kalbėjo apie tikėjimo istorijai svarbų vienuolių, vyrų ir moterų, liudijimą.
„Vienuolės ir vienuoliai, seserys ir broliai, išsižadantys savęs ir pasaulio, kad mėgdžiotų Jėzų neturto, skaistumo, klusnumo kelyje ir užtartų visus. Jų gyvenimas kalba pats, tačiau galime paklausti: kaip vienuolynuose gyvenantys žmonės gali padėti skelbti Evangeliją? Ar ne geriau būtų, jei jie savo jėgas skirtų misijai?“, – klausė popiežius. Tačiau, pasak jo, vienuoliai yra plakanti skelbimo širdis, o jų malda yra kaip deguonis visiems Kristaus Kūno nariams, tai nematoma jėga, palaikanti misiją.
Pranciškus citavo šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės autobiografinius užrašus, kuriuose ji aprašo ją aplankiusį gilų suvokimą, kad Bažnyčią turi meilę pulsuojančią širdį, o visi pašaukimai yra iš meilės – jei ji užgestų, apaštalai nebeskelbtų Evangelijos, o kankiniai nebelietų kraujo. „Tada su didžiausiu džiaugsmu ir sielos pakylėjimu sušukau: O, Jėzau, mano meile, pagaliau radau savo pašaukimą. Mano pašaukimas yra meilė. […] Bažnyčios, savo motinos, širdyje aš būsiu meilė“, – rašė šventoji.
Kontempliatyvieji, pasak popiežiaus, vienuoliai, vienuolės, žmonės, kurie dirba ir tyloje meldžiasi už visą Bažnyčią: tai yra meilė. Ji išreiškiama meldžiantis už Bažnyčią ir dirbant dėl Bažnyčios vienuolynuose.
Ši meilė visiems laisto vienuolių gyvenimą ir virsta užtarimo malda. Šiuo požiūriu norėčiau jums kaip pavyzdį pristatyti šv. Grigalių Narekietį, Bažnyčios mokytoją“, – sakė popiežius Pranciškus, priminęs šio prieš tūkstantį metų gyvenusio armėnų vienuolio paliktą knygą, kuriame aprėpiamas visas jo tautos, pirmosios priėmusios krikščionybę ir daug kentėjusios istorijoje, tikėjimas.
Šv. Grigalius Nareko vienuolyne praleido kone visą gyvenimą, ten išmoko pažvelgti į žmogaus sielos gilumą, sulydė maldą ir poeziją, pasiekdamas tiek literatūros, tiek armėnų dvasingumo viršūnę. Jo palikime itin ryškus visuotinis solidarumas. Vienuolis dalijasi visų žmonių likimu, o savo gyvenimą skiria jiems užtarti. Jis meldžia gailestingumo visiems, o savo Raudų knygoje pažymi: „Savo noru prisiėmiau visą kaltę nuo pirmojo tėvo iki paskutiniojo jo palikuonio, ir laikiau save už ją atsakingu.“
Panašiai, tokį visuotinį solidarumą matome tarp visų vienuolių: viskas, kas vyksta pasaulyje, krenta į jų širdį ir jie meldžiasi už tai. Vienuolių širdys tarsi antenos, kurios gaudo tai, kas vyksta ir tada meldžiasi užtarimo malda, vienybėje su Viešpačiu ir visais. Jie elgiasi taip, kaip Jėzus, kuris prisiėmė visas pasaulio problemas, sunkumus, ligas, kitus dalykus. Jie yra dideli evangelizuotojai. Bet kas nors galėtų pasakyti – jie gyvena užsidarę vienuolynuose, tai kaip evangelizuoja?
Būtent užtarimo malda už visus žmones ir už visas nuodėmes. Jie verkia už savo nuodėmes, nes visi esame žmonės, ir už pasaulio nuodėmes. Jie yra, jei galima taip pasakyti, tarsi Bažnyčios rezervas. Tikra jėga, kuri tempia pirmyn Dievo tautą. Todėl pastaroji yra įpratusi, kai sutinka pašvęstąjį ar pašvęstąją, prašyti: „melskis už mane“.
Mums visiems būtų naudinga, jei tik galime, aplankyti vieną ar kitą vienuolyną, nes ten meldžiamasi ir dirbama. Kiekvienas pagal savo regulą, bet su visada užimtomis rankomis: užimtomis darbu ir užimtomis malda.
„Tegul Viešpats mums duoda naujų vienuolynų, naujų vienuolių, vyrų ir moterų, kurie neštų Bažnyčią pirmyn savo užtarimu“, – meldė popiežius balandžio 26 dienos bendrojoje audiencijoje, kurios pabaigoje, kaip visada, prašė nepamiršti Ukrainos.
„Broliai ir seserys, nepamirškime melstis už iškankintą Ukrainą“, – sakė popiežius Pranciškus.
