Birželio 23-iosios vidudienio maldos susitikime Šv. Petro aikštėje popiežius Pranciškus komentavo dienos skaitinį iš Evangelijos pagal Morkų (Mk 4, 35–41), pasakojantį apie su mokiniais į Tiberiados ežerą išplaukusį Jėzų. Ežere juos užklumpa audra, mokiniai labai išsigąsta, pažadina Jėzų, šia sudraudžia audrą ir ji nurimsta.
Jei pažvelgsime, pasak popiežiaus, į tai, kas rašoma Evangelijoje prieš šį epizodą, pamatysime, jog pats Jėzus nurodė mokiniams sėsti į valtį ir plaukti per ežerą. Jo mokiniai buvo patyrę žvejai ir ežeras buvo jų gyvenimo ir darbo aplinka, bet kilusi audra buvo iš tiesų pavojinga. Atrodo, kad Jėzus norėjo juos išmėginti ir pamokyti žvelgti toliau už pavojų. Jis nepalieka jų vienų, plaukia kartu su jais, yra ramus, net užmiega. O kai audra užklumpa, nuramina ir moko labiau tikėti, labiau pasitikėti.
Kodėl jis taip daro? Kad sustiprintų mokinių tikėjimą ir padarytų juos drąsesnius. Iš tiesų, po šios patirties jie geriau suvokia Jėzaus galią ir jo buvimą tarp jų, tampa stipresni ir pasirengę įveikti kitas kliūtis ir sunkumus, įskaitant baimę leistis į kelią ir skelbti Evangeliją. Kartu su juo įveikę šį išmėginimą, jie bus pasirengę įveikti daugybę kitų, net iki kryžiaus ir kankinystės, kad neštų Evangeliją visoms tautoms.
paklauskime savęs: ar išmėginimų metu prisimenu patirtą Viešpaties draugiją ir pagalbą?
Pasak Pranciškaus, taip Viešpats elgiasi ir su mumis, ypač dovanodamas save per Eucharistiją. Jis suburia mus aplink save, kalba mums, maitina savo Kūnu ir Krauju, o po to kviečia palikti krantą ir išplaukti į plačius vandenis, kad perduotumėme kitiems tai, ką girdėjome, pasidalytume tuo, ką gavome kasdieniame gyvenime, taip pat ir tada, kai sunku. Viešpats nepašalina kliūčių ar sunkumų, bet padeda juos įveikti niekada mūsų neapleisdamas. O mes, įveikę juos su Jėzaus pagalba, išmokstame būti su juo, pasitikėti jo galybe, kuri peržengia mūsų galimybes, drąsiai ir su didele širdimi įveikti abejones ir netikrumą, uždarumą ir išankstines nuostatas, kad visiems galėtume pasakyti, jog dangaus karalystė yra, ji yra čia, kad su šalia mūsų esančiu Jėzumi mes galime kartu ją auginti.
Tad paklauskime savęs: ar išmėginimų metu prisimenu patirtą Viešpaties draugiją ir pagalbą? Ar, užklupus kokiai nors audrai, leidžiu, kad mane užvaldytų sumaištis, ar glaudžiuosi prie Viešpaties, kad maldoje, tyloje, klausydamasis jo žodžio, garbindamas ir broliškai dalydamasis tikėjimu, atrasčiau ramybę ir taiką?
Tegul Mergelė Marija, nuolankiai ir drąsiai priėmusi Dievo valią, padeda mums sunkiomis akimirkomis su ramybe atiduoti save į jo rankas.
