Kristaus Karaliaus iškilmės sekmadieniui skirtas Evangelijos skaitinys (žr. Mt 25, 31–46) mums pasakoja apie Paskutinįjį teismą ir sako, kad būsime teisiami pagal meilės kriterijų, pažymima sekmadienio vidudienio maldos proga Vatikane.
Dėl peršalimo, dėl kurio taip pat atšauktos ankstesnės dienos audiencijos, popiežius „Viešpaties angelo“ maldos susitikimui vadovavo ne iš, kaip įprasta, į Šv. Petro aikštę atgręžto ir atviro lango, bet iš šv. Mortos namų, kuriuose gyvena, koplyčios. Dėl tos pačios priežasties „Viešpaties angelo“ mąstymą skaitė ne pats popiežius, o vienas iš jo bendradarbių. Malda buvo tiesiogiai transliuojama per lauko ekranus Šv. Petro aikštėje, socialinių tinklų ir kitais kanalais.
Sekmadienio iškilmės Evangelija, primenama mąstyme, vaizduoja Jėzų, „Žmogaus Sūnų“, sėdintį karališkame soste, o prieš jį – visų tautų žmonės. Viešpats iš jų tarpo pašaukia palaimintuosius. Kas jie tokie? Pagal šio pasaulio kriterijus, tai turėtų būti galingieji ir turtingieji, kurie dovanojo jam turtus ir galią, padėjo užkariauti teritorijas, laimėti mūšius, galbūt tapti žurnalų ir socialinių tinklų žvaigžde. Pagal šio pasaulio kriterijus Viešpats turėtų jiems pasakyti: „Ačiū, nes su jūsų pagalba esu turtingas ir žinomas, manęs bijo ir man pavydi“.
Bet pagal paties Jėzaus kriterijus palaimintieji ir jo draugai yra visai kitokie: tie, kurie jam tarnavo tarnaudami patiems silpniausiems. Žmogaus Sūnus labai skiriasi nuo kitų karalių. Jis tapatinasi su alkanais, ištroškusiais, svetimšaliais, ligoniais, kaliniais. „Kiek kartų padarėte gera vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte“, – sako Karalius, toks atidus maisto ir namų stygiui, ligai, taip pat tiems, kurie suklydo ir moka už pasekmes. Visa tai yra ir mūsų dienų tikrovė.
Žmogaus Sūnus labai skiriasi nuo kitų karalių. Jis tapatinasi su alkanais, ištroškusiais, svetimšaliais, ligoniais, kaliniais.
Kristaus Karaliaus iškilmės Evangelija sako, kad būsime palaiminti, jei į šias problemas ir į skurdą atsiliepsime mylėdami ir tarnaudami. Nenusisukdami į kitą pusę, bet duodami pavalgyti ir atsigerti, aprengdami, aplankydami, priimdami, Trumpai tariant, būdami arti tų, kurie kažko stokoja. Jėzus, mūsų Karalius, save vadina „Žmogaus Sūnumi“, nes tie, kurie labiausiai kenčia, yra labiausiai pažeidžiami, labiausiai stokoja – yra jo brangiausi broliai ir seserys. Tai mūsų Karaliaus „dvaras“. Tai gailestingumo, atjautos, švelnumo stilius, kuriuo kviečiami išsiskirti jo draugai ir mokiniai, vadinantys jį Viešpačiu.
„Broliai ir seserys, paklauskime savęs: ar tikime, kad tikrasis karališkumas yra gailestingumas? Ar tikime meilės galia? Ar tikime, kad meilė yra karališkiausia žmogaus apraiška ir yra būtina krikščioniui? Ir, galiausiai, ar išties esu Karaliaus draugas, pirmu asmeniu įsitraukęs į kenčiančių žmonių, kuriuos sutinku savo kelyje, poreikius? Marija, Dangaus ir žemės Karaliene, padėk mums mylėti Jėzų, mūsų Karalių, jo mažiausiuose broliuose ir seseryse“, – meldžiama Kristaus Karaliaus iškilmės vidudienio maldoje Vatikane.
