Sekmadienio rytą po susitikimų su kalinėmis ir Venecijos bienalės Vatikano paviljono kūrėjais popiežius susitiko su patriarchato jaunimu prie Marijos – Ligonių Sveikatos bazilikos. Pranciškus iš Džiudekos salos į Venecijos Dorsoduro rajone esančią baziliką atplaukė motorine valtimi Džiudekos kanalu.
Nėra gražesnio dalyko už mums suteiktą dovaną būti Dievo mylimais vaikais, pašauktais įgyvendinti Dievo svajonę, liudyti ir patirti jo suteikiamą džiaugsmą, patikino Pranciškus. Popiežius pakvietė Venecijos patriarchato jaunimą taip, kaip Švč. M. Marija, keltis ir eiti (žr. Lk 1, 39) skleisti Viešpaties džiaugsmo ir padėti stokojantiesiems.
Dievas žino, kad esame ne tik gražūs, bet ir pažeidžiami, taip, kaip nepaprastai gražus, bet trapus Venecijos miestas. Dievas neįsimena mūsų klaidų, o mums ištiesia savo ranką. Jis – Tėvas. Kai suklumpame, jis mato vaikus, kuriuos reikia pakelti, o ne piktadarius, kuriuos reikia bausti. Pasitikėkime juo, ragino popiežius.
Dievas neįsimena mūsų klaidų, o mums ištiesia savo ranką.
Eikite į kitus ne vieni, o su kitais, patirkite Dievą kartu, tęskite kelionę grupėmis, ragino popiežius. Nebijokite eiti prieš srovę. Išjunkite televizorių, atsiverskite Evangeliją. Palikite telefonus, eikite susitikti su žmonėmis. Kūrybingai nuspalvinkite šį pasaulį, savo gyvenimo kelius dažykite Evangelijos spalvomis. Kelkitės ir eikite, ragino Pranciškus ir pridūrė: „Tai Jėzaus kvietimas: jis daugeliui žmonių, kuriems padėjo ir kuriuos išgydė, liepė: „Kelkis ir eik!“ (žr. Lk 17,19). Priimkite šį kvietimą, jį sau kartokite ir saugokite savo širdyse, paragino jaunimą popiežius, dar keliskart paprašydamas, kad garsiai pakartotų Jėzaus žodžius: „Kelkis ir eik!“.
Popiežius Venecijos bienalėje: kontempliatyviu žvilgsniu žiūrėti į save ir kitus
Sekmadienio rytą popiežius susitiko su Venecijos moterų kalėjimo teritorijoje įrengto Šventojo Sosto bienalės paviljono kuratoriais ir kai kuriais eksponuojamų darbų autoriais. Susitikimas vyko kalėjimo koplyčioje.
Šventojo Sosto paviljono šių metų Venecijos bienalėje įrengimas buvo patikėtas dviem garsiems šiuolaikinio meno žinovams ir parodų kuratoriams: Venecijos Palazzo Grassi – Punta della Dogana muziejaus direktoriui prancūzui Bruno Racine’ui ir Prancūzijos Meco mieste veikiančio Paryžiaus Pompidou centro padalinio direktorei italei Chiarai Parisi. Paviljono ekspoziciją sudaro darbai, kuriuos sukūrė devyni XX ir XXI a. dalininkai. Tarp jų – tokie garsūs kūrėjai kaip amerikietė Corita Kent ar italas Maurizio Cattelan.
„Prisipažįstu, kad būdamas su jumis nesijaučiu svetimas, – sakė Pranciškus. – Jaučiuosi kaip namuose. Manau, kad tą patį gali pasakyti kiekvienas žmogus, nes menas visiems yra tarsi „prieglobstį suteikiantis miestas“, kuris, atmetęs smurtą ir diskriminaciją, kuria žmogiškąją aplinką, pripažįstančią, įtraukiančią, saugančią ir priimančią visus.“
Prisipažįstu, kad būdamas su jumis nesijaučiu svetimas.
Pasak Pranciškaus, meno pašaukimas ir yra kurti tokių „miestų-priebėgų“ tinklą, kuris padėtų vaduotis nuo rasizmo, ksenofobijos, taip pat aporofobijos (tai yra vargšų baimės), pasyvaus susitaikymo su nelygybė ir gamtos tarša. „Meldžiu jūsų, bičiuliai menininkai, įsivaizduokite miestus, kurių dar nėra žemėlapyje, miestus, kuriuose nė vienas žmogus nelaikomas svetimu“, – sakė Pranciškus pridurdamas, kad tuomet ir bendrąją šių metų Venecijos bienalės temą „Svetimšaliai visur“ būtų galima pakeisti į „Broliai ir seserys visur“.
Toliau savo kalboje paminėjęs Šventojo Sosto paviljono šių metų Venecijos bienalėje temą „Mano akimis“ popiežius sakė, kad joje glūdi kvietimas matyti kitą žmogų, o taip pat pažvelgti į save. Jėzus yra žvilgsnio į save ir į kitą Mokytojas. Jis žvelgia į kiekvieną su meile; jis nesmerkia, bet yra artimas ir drąsina. Pasak Pranciškaus, menas yra svarbus pagalbininkas ugdant tokį žvilgsnį. Jis moko žiūrėti į kitą be troškimo savintis, bet ir nebūti abejingam, paviršutiniškam. Menas ugdo kontempliatyvų žvilgsnį.
