Balandžio 19 dienos audiencijoje popiežius Pranciškus susitiko su šešiais tūkstančiais vaikų ir mokytojų, priklausančių „Mokyklų už taiką“ tinklui. Turime mąstyti, svajoti ir siekti gerų ir gražių dalykų, taip pat dramatiškų situacijų, neteisingumo ir prievartos kontekste. Tai taikos daigai, kurie sužydės rytoj ir duos vaisių, pažymėjo popiežius.
Jis padėkojo mokiniams ir jų mokytojams už idėjas ir iniciatyvas, už „rytojaus laboratorijas“. Ateinantį rugsėjį Niujorke, priminė popiežius, vyks Jungtinių Tautų Organizacijos rengiamas viršūnių susitikimas, kurio metu ketinama pasirašyti „Susitarimą apie ateitį“ ir „Deklaraciją apie ateities kartas“. Tai svarbus įvykis, bet, kad jis neliktų tik žodžiais ant popieriaus, reikia visų, taip pat ir jo audiencijos dalyvių, indėlio ir veiksmų.
„Savo širdyse turite didžią svajonę: „Keiskime ateitį. Už taiką, rūpestingai“. Norėčiau trumpai stabtelėti ir pasakyti tai, kuo labai tikiu: tai jūs esate pašaukti, gerai įsiklausykite, būti ateities keitimo veikėjais, o ne žiūrovais. Tad klausiu jūsų: kam esate pašaukti? Kuo turite būti?“ – sakė popiežius Pranciškus, paraginęs jam atsakyti garsiai, drąsiai ir vienu balsu. Kitas svarbus dalykas – ateities negalima sukurti atskirai nuo kitų. Turime ją kurti kartu.
„Negalime apsiriboti tik rūpesčių dėl „būsimo pasaulio“ ir jo problemų sprendimo delegavimu institucijoms ir tiems, kuriems tenka išskirtinė socialinė ir politinė atsakomybė“, – sakė Pranciškus. Tiesa, kad reikia specialių kompetencijų, bet taip pat tiesa, kad šie iššūkiai liečia kiekvieno iš mūsų gyvenimą. Globaliame pasaulyje, kuriame visi esame susiję, nepakanka rūpintis vien savo interesais, vien savo „daržu“. Turime įsitraukti į tinklą, kurti tinklą, kad nuo „aš“ pereitume prie „mes“, kad mūsų darbas būtų harmoningas.
„Pereiti nuo „aš“ prie „mes“ reiškia tai: nebe „aš dirbu savo labui“, bet „mes dirbame bendram labui, visų gėriui“, – tęsė popiežius, paprašęs audiencijos dalyvių pakartoti šią svarbią jų ateičiai nuostatą: „Mes dirbame visų gėriui!“
„Pereiti nuo „aš“ prie „mes“ reiškia tai: nebe „aš dirbu savo labui“, bet „mes dirbame bendram labui, visų gėriui“.
Šiandien virš ateities kaupiasi tamsūs ir grėsmingi debesys, kurie neaplenkia nei vieno, liečia visą žmoniją. Todėl reikia bendro atsako į aplinkos, ekonomines, politines ir socialines krizes. Ši svajonė tarsi sapnas, kuris turi būti sapnuojamas atmerktomis akimis. Tai laikas darbui ir ėjimui, o ne snūduriavimui ir drybsojimui, gaištant laiką socialiniuose tinkluose. Tai laikas maldai, nes sapnas apie ateitį gali būti įgyvendinamas tik kartu su Dievu, vien mūsų jėgų nepakanka.
Taika ir rūpestis, šios dvi temos, įrašytos į „Mokyklų už taiką“ susitikimo programą, iš tiesų labai susijusios. Taika nėra vien ginklų tyla ir karo veiksmų nebuvimas. Taika yra pasitikėjimo, geranoriškumo ir meilės nuostatos, kurios subręsta visuomenėje, pagrįstoje rūpesčio santykiais. Kurioje dėmesys kitam, pasirengimas išklausyti ko jam iš tiesų reikia, pagalba užgydyti žaizdas nustelbia individualizmą, išsiblaškymą ir abejingumą.
Toks buvo Jėzaus rūpestis žmonija, ypač trapiausiais jos nariais, apie kurį Evangelijoje dažnai kalbama. Iš abipusio rūpesčio gimsta visuomenė, kuri visus įtraukia, remiasi taika ir dialogu. Popiežius linkėjo savo audiencijos dalyviams būti taikos ir brolybės kūrėjais, nekaustomais karo ir išmetimo kultūros grandinių.
„Pagalvokite apie vaikus, kurie atsidūrė kare, pagalvokite apie Ukrainos vaikus, kurie pamiršo šypsotis. Melskitės už šiuos vaikus, turėkite juos širdyje. Pagalvokite apie Gazos ruože gyvenančius, kulkosvaidžiais apšaudomus, alkanus vaikus. Pagalvokite apie vaikus. Dabar šiek tiek nutilkime ir kiekvienas pagalvokime apie Ukrainos vaikus ir Gazos vaikus“, – pridūrė popiežius.
Mokiniams jis palinkėjo į pareiškimą „man tas pats“ atsakyti „man rūpi“, jausti aistrą taikos svajonei, rūpintis savo ir visų ateitimi, svajoti apie ją taip, kaip Dievas apie ją svajoja: apie taikos ir grožio ateitį visai žmonijai.
