Sausio 17 dienos katechezėje popiežius kalbėjo apie vieną iš didžiųjų ydų ir nuodėmių – apie gašlumą, kuris griauna meilę, apnuodija santykius, kuris, pasak Bažnyčios tėvų, nuolat tyko prie mūsų širdies durų. Jei prieš savaitę, priminė popiežius, jis kalbėjo apie „gerklės“ nuodėmę, apie nevaldomą rajumą maisto atžvilgiu, tai gašlumas yra tam tikras rajumas asmens atžvilgiu, apnuodytas ir ypač seksualinę sferą liečiantis asmenų ryšys.
Reikia pabrėžti: krikščionybė nesmerkia seksualinio potraukio. Biblijos knyga „Giesmių giesmė“ yra nuostabi poema apie dviejų sužadėtinių meilę. Tačiau šis gražus mūsų žmogiškumo matmuo neišvengia pavojų, kaip rodo pirmasis Pauliaus laiškas korintiečiams: apaštalas užsimena apie palaidumą tarp jų ir pamini atvejį, kokio nepasitaiko nė pas pagonis (žr. 1 Kor 5, 1). Apaštalo priekaištas susijęs būtent su nesveiku kai kurių krikščionių elgesiu.
„Tačiau pažvelkime į žmogiškąją patirtį, į įsimylėjimo patirtį“, – pakvietė Pranciškus, atkreipdamas dėmesį į daug bendrojoje audiencijoje dalyvavusių jaunavedžių. Pasak jo, niekas iš mūsų nežino, kodėl ši paslaptis įvyksta ir kodėl tai tokia sukrečianti, viską keičianti patirtis žmonių gyvenime: tai vienas iš labiausiai stulbinančių gyvenimo įvykių. Dauguma dainų, kurias girdime per radiją, yra apie tai: apie meilę, kuri įsižiebia, apie meilę, kurios ieškota ir nepasiekta, apie meilę, kupiną džiaugsmo, arba apie meilę, kuri kankina iki ašarų.
Jei įsimylėjimas nėra užterštas ydomis, jis yra vienas tyriausių jausmų. Įsimylėjęs žmogus tampa dosnus, džiaugiasi dovanodamas, rašo laiškus ir eilėraščius. Jis nustoja galvoti apie save tam, kad visiškai atsigręžtų į kitą. Ir jei įsimylėjusio žmogaus paklausime, kodėl jis myli, atsakymo nesulauksime: jo meilė daugeliu požiūrių yra besąlygiška, be jokios priežasties. Taip pat gali prireikti kantrybės, nes meilė, tokia galinga, yra ir šiek tiek naivi: įsimylėjėlis dar iš tiesų nepažįsta kito veido, jis linkęs jį idealizuoti, jis taip pat pasirengęs duoti pažadus, kurių svorį ne visai suvokia.
Jei įsimylėjimas nėra užterštas ydomis, jis yra vienas tyriausių jausmų. Įsimylėjęs žmogus tampa dosnus, džiaugiasi dovanodamas, rašo laiškus ir eilėraščius.
Bet meilės sodas, kuriame įvyksta tiek nuostabių dalykų, nėra apsaugotas nuo blogio. Jis gali būti suniokotas gašlumo demono. Ši yda yra ypač žalinga dėl bent dviejų priežasčių.
Pirmiausia todėl, kad ji griauna žmonių santykius. Tai matome kiekvienos dienos kronikoje. Kiek santykių, prasidėjusių gražiausiais būdais, vėliau virto toksiškais santykiais, kito užvaldymu, be pagarbos ir ribų jausmo? Tai meilė, kurioje trūko skaistumo: dorybės, kurios nereikia painioti su seksualiniu susilaikymu, tai daugiau už seksualinį susilaikymą, tai veikiau pasiryžimas nesisavinti kito. Mylėti – tai gerbti kitą, siekti jo laimės, įsijausti į jo jausmus, pažinti kūną, psichologiją ir sielą, kurie nepriklauso mums ir kuriuos reikia kontempliuoti dėl jų grožio.
O gašlumas visa tai pajuokia: jis plėšia, grobia, vartoja paskubomis, nenori įsiklausyti į kitą, o tik į savo poreikį ir malonumą, jam neįdomu, kas yra tarp jų. Gašlumas nesiekia proto, potraukio ir jausmų sintezės, kuri padeda mums gyventi išmintingai. Gašlus asmuo ieško tik trumpiausių kelių: jis nesupranta, kad meilės keliu reikia eiti lėtai ir kad ši kantrybė, kurios negalima painioti su nuoboduliu, leidžia mūsų meilės santykius paversti laimingais.
Yra dar viena priežastis, dėl kurios gašlumas yra pavojinga yda. Tarp visų žmogiškųjų malonumų seksualumo balsas yra galingas. Jis įtraukia visus pojūčius, apima kūną ir psichiką. Jei jis nėra kantriai sudrausminamas, jei neįrašytas į santykius ir istoriją, kurioje du asmenys jį paverčia meilės šokiu, jis rizikuoja virsti grandine, atimančia iš žmogaus laisvę. Seksualiniam malonumui, kuris yra Dievo dovana, kenkia pornografija: tai pasitenkinimas be santykio, galintis sukelti priklausomybes. Turime ginti meilę, širdies, proto ir kūno meilę, tyrą meilę, dovanojančią save vienas kitam. Toks yra lytinių santykių grožis.
Kova ir pergalė prieš gašlumą, prieš kito asmens sudaiktinimą gali būti uždavinys, kuriam prireikia viso gyvenimo. Tačiau apdovanojimas už šią kovą yra didžiausias iš visų, nes jis padeda išsaugoti tą grožį, kurį Dievas įrašė į savo kūriniją, kai įsivaizdavo vyro ir moters meilę. Tą grožį, kuris leidžia mums tikėti, kad kartu kurti istoriją yra geriau nei ieškoti trumpų nuotykių, kad puoselėti švelnumą yra geriau nei nusilenkti savinimosi demonui – tikra meilė save dovanoja, o ne savinasi, kad tarnauti yra geriau nei užkariauti. Nes gyvenimas be meilės yra liūdna, labai liūdna vienatvė.
