Tęsdamas pastarųjų savaičių bendrųjų audiencijų katechezių ciklą, skirtą dorybėms ir ydoms, šį trečiadienį popiežius Pranciškus kalbėjo apie rūstumą, kuris gadina žmonių tarpusavio santykius, yra socialinės nesantaikos ir netgi karų priežastis. Vis dėlto, kai kuriais atvejais galima kalbėti ir pozityvų rūstumą – apie šventą pasipiktinimą kaip reakciją į neteisybę.
Pykčio užvaldytą žmogų galime atpažinti iš kūno judesių, agresyvumo, padažnėjusio kvėpavimo, niūraus žvilgsnio, sakė popiežius. Net jei pyktis kyla dėl patirtos neteisybės, kartais jis išsilieja ne prieš skriaudėją, o prieš pirmą pasitaikiusį žmogų. Yra vyrų, kurie darbe sulaiko pyktį, atrodo esą ramūs ir atidūs, bet grįžę namo tampa nepakenčiami savo žmonoms ir vaikams.
Rūstumas, pyktis yra destruktyvus. Jis griauna žmonių santykius. Jis visų pirma reiškia nesugebėjimą priimti kito žmogaus skirtingumo, ypač kai jo gyvenimo pasirinkimai skiriasi nuo mūsų. Rūstybės užvaldytas žmogus mato ne tik netinkamą kito asmens elgesį, bet visas kaltes suverčia kitam: pradeda nepakęsti balso tono, paprastų kasdienių gestų, samprotavimų ir jausmų. Kai žmonių tarpusavio santykiai pasiekia tokį lygį, jau neįmanoma blaiviai vertinti. Viena rūstumo ypatybių yra ta, kad laikui bėgant jis vis auga. Tokiais atvejais net atstumas ir tyla ne slopina nesusipratimus, o juos tik padidina. Būtent dėl šios priežasties apaštalas Paulius krikščionims siūlo nedelsiant tarpusavio santykių problemas ir mėginti susitaikyti: „Tegul saulė nenusileidžia ant jūsų rūstybės!“ (Ef 4, 26). Svarbu, kad viskas ištirptų tuojau pat, kol saulė dar nenusileido. Dieną gali kilti nesusipratimų, tačiau reikia būtinai juos išspręsti iki vakaro, „neatiduoti nakties velniui“, – sakė Pranciškus.
Popiežius atkreipė dėmesį, kad apie šį žmonių tarpusavio santykių aspektą kalbama ir „Tėve mūsų“ maldoje, kurios Jėzus išmokė savo mokinius. Mūsų tarpusavio santykiai niekada nėra tobulai lygi plokštuma. Dažnai tenka susidurti su žmonėmis, kuriems esame nusikaltę arba kurie yra nusikaltę mums. Tarp mūsų dovanotos ir gautos meilės niekada nėra tobulos pusiausvyros. Visi esame nusidėjėliai ir visi esame ką nors skolingi kitiems, todėl visi turime išmokti atliesti. Priešnuodis pykčiui ir rūstumui yra gerumas, atvira širdis, nuolankumas, kantrybė.
Rūstumas iš tiesų gali būti baisi yda, iš kurios kyla smurtas. Iliados pradžioje rašoma apie „Achilo rūstybę“, kuri vėliau taps „begalinio gedulo“ priežastimi. Tačiau ne viskas, kas gimsta iš pykčio, yra savaime bloga. Jau senovėje žmonės žinojo, kad kiekviename iš mūsų glūdi tam tikras piktumo pradas, kurio negalima ir nevalia nuneigti. Aistringas reagavimas gali būti nesąmoningas. Mes nesame atsakingi už pyktį, kol jis yra tik spontaniška reakcija į išorinį stimulą, tačiau neturime leisti jam vystytis. Kartais gerai išlieti savo emocijas, tačiau ne visi būdai yra tam tinkami. Jei žmogus niekada nesupyktų, jei nesipiktintų neteisybe, jei ramiai žiūrėtų į kitam daroma skriaudą, tai reikštų, kad jis nėra žmogus, o juo labiau nėra krikščionis.
Yra toks dalykas kaip šventas pasipiktinimas. Popiežius priminė prekeivių išvarymo iš Jeruzalės šventyklos atvejį. Jėzus niekada neatsakė į blogį blogiu, tačiau sieloje jautė šį jausmą ir, kalbant apie pirklius šventykloje, atliko tą pranašišką veiksmą, kuris buvo padiktuotas ne pykčio, bet uolumo dėl Viešpaties namų.
Priklauso nuo mūsų, sakė Pranciškus, ar, padedami Šventosios Dvasios, sugebėsime valdyti savo aistras, kad jos tarnautų gėriui, o ne blogiui.
Po katechezės popiežius paminėjo Italijoje vasario 1-ąją minimą karų civilių aukų atminimo dieną ir šia proga prašė maldoje atsiminti mūsų dienų karų aukas, ypač žmones, kurie žūsta ir kenčia Artimuosiuose Rytuose ir Ukrainoje. „Tegul jų skausmo šauksmas pasiekia tautų vadovų širdis ir paskatina taikos projektus. Kai skaitome šių dienų istorijas apie karą, matome, kiek daug jose žiaurumo! Prašykime Viešpatį taikos, kuri visada yra švelni, o ne žiauri“, – sakė popiežius.
