Gegužės 12 dienos vidudienį popiežius Pranciškus vadovavo tradiciniam vidudienio maldos susitikimui ir kalbėjo apie sekmadienio iškilmę – Kristaus dangun žengimą (Šeštines). „Viešpats Jėzus buvo paimtas į dangų ir atsisėdo Dievo dešinėje“, – sako iškilmės skaitinys iš Evangelijos pagal Morkų (Mk 16, 19).
Jėzaus sugrįžimas pas Tėvą mums parodomas ne kaip atsiskyrimas nuo mūsų, bet kaip ėjimas pirma mūsų link tikslo. Kaip kalnuose kopiant į viršūnę: einama iš lėto, sunkiai, bet štai, įveikus dar vieną posūkį atsiveria horizontas ir matosi panorama. Tada visas kūnas vėl prisipildo jėgų įveikti galutinį pakilimą. Visas kūnas – rankos, kojos, visi raumenys – sutartinai dirba, kad pasiektų viršūnę.
Mes, Bažnyčia, esame būtent toks kūnas, kurį Jėzus, įžengęs į dangų, tempia su savimi tarsi virtinę virve susirišusių žygeivių. Būtent jis savo Žodžiu ir sakramentų malone mums atskleidžia ir perteikia Tėvynės, į kurią einame, grožį. Tad ir mes, jo nariai, džiūgaudami kopiame kartu su juo, mūsų galva, žinodami, kad vieno žingsnis yra visų žingsnis, kad niekas neturi pasiklysti ar atsilikti, nes esame vienas kūnas (žr. Kol 1, 18; 1 Kor 12, 12–27).
Žingsnis po žingsnio, laiptelis po laiptelio, Jėzus rodo mums kelią.
Žingsnis po žingsnio, laiptelis po laiptelio, Jėzus rodo mums kelią. Kokius žingsnius turime žengti? Iškilmės Evangelijoje sakoma – skelbti Evangeliją, krikštyti, išvaryti demonus, nebijoti gyvačių, gydyti ligonius (žr. Mk 16, 16–18). Trumpai tariant, daryti meilės darbus: dovanoti gyvenimą, teikti viltį, laikytis atokiau nuo bet kokios piktybės ir niekšybės, į blogį atsakyti geru, būti arti kenčiančiųjų.
Ir kuo daugiau taip elgiamės, kuo labiau leidžiame, kad mus perkeistų Jėzaus Dvasia, kuo labiau vadovaujamės jo pavyzdžiu, tuo labiau, kaip ir kalnuose, jaučiame, kad oras aplink mus tampa lengvas ir švarus, horizontas platus, o tikslas arti. Žodžiai ir gestai tampa geri, protas ir širdis plečiasi, giliai kvėpuoja.
Tada galime savęs paklausti: ar manyje gyvas Dievo, jo begalinės meilės, jo gyvenimo, kuris yra amžinasis gyvenimas, troškimas? O gal esu praradęs gelmę, prisirišęs prie praeinančių dalykų, pinigų, sėkmės, malonumų? Ar manasis dangaus troškimas mane izoliuoja ir uždaro, ar paskatina mane mylėti savo brolius ir seseris didžiadvasiška ir nesuinteresuota širdimi, pajausti, kad jie yra mano pakeleiviai kelyje į rojų?
Tegul mums padeda Marija, kuri jau pasiekusi tikslą, visiems kartu ir su džiaugsmu žengti dangaus šlovės link, meldė popiežius.