Sekmadienio rytą popiežius Pranciškus atvyko į Budapeštą. Trumpo, tik šešių valandų trukmės vizito Vengrijos sostinėje programoje – susitikimai su katalikų vyskupais, su Ekumeninės Bažnyčių tarybos ir žydų bendruomenės nariais, su valstybės ir vyriausybės atstovais. Galiausiai pagrindinis įvykis – Tarptautinio eucharistinio kongreso uždarymo Mišios. Iškart po to popiežius išvyksta į Slovakiją, kur lankysis iki trečiadienio, rugsėjo 15 d.
Popiežius Budapešte lankosi šio kongreso kvietimu. 1985-aisiais tokiame renginyje Nairobyje dalyvavo Jonas Paulius II.
Tai taip pat pirmoji popiežiškoji kelionė į Vengriją nuo Jono Pauliaus II vizito 1996-aisiais.
Susitikimas su Viktoru Orbanu
Popiežius Pranciškus sekmadienį atvykęs į Budapeštą susitiko su antiimigracinių pažiūrų Vengrijos premjeru Viktoru Orbanu ir aukos Tarptautinio eucharistinio kongreso mišias.
1,3 mlrd. pasaulio katalikų vadovo pusvalandžio susitikimas su V. Orbanu, dalyvaujant Vengrijos prezidentui Janošui Aderiui, įvyko už uždarų didingame Meno muziejuje.
V. Orbanas savo paskyroje socialiniame tinkle „Facebook“ paskelbė nuotrauką, kurioje jiedu spaudžia viena skitam ranką.
V. Orbanas skelbiasi „krikščioniškosios Europos“ gynėju nuo migracijos, o popiežius ragina padėti gyvenimo paraštėse atsidūrusiems žmonėms, taip pat tiems, kas bėga nuo karo ir skurdo, nepriklausomai nuo jų religijos.
Tokios pontifiko pozicijos, kurią jis vadina didžiai krikščioniška, dažnai nesupranta tikintieji, ypač tradicionalistai.
Pastaruosius kelerius metus buvo akivaizdu, kad tarp V. Orbano šalininkų Vengrijoje ir katalikiškojo pasaulio lyderio meilės nėra.
V. Orbanui palanki žiniasklaida ir politinės figūros vadino Pranciškų „antikrikščionišku“ dėl jo palankumo pabėgėliams ir „Soroso popiežiumi“ pagal Vengrijoje gimusį JAV milijardierių George’ą Sorosą (Džordžą Sorosą), dešiniojo sparno neapykantos objektą.
„Dirbti drauge“
Nustebino ir pats trumpas pontifiko vizitas.
Septynias valandas praleidęs 9,8 mln. gyventojų turinčioje Vengrijoje jis nuvyks oficialaus vizito į mažesnę jos kaimynę Slovakiją, kur praleis daugiau kaip dvi paras.
„Popiežius Pranciškus nori pažeminti Vengriją pabūdamas vos kelias valandas“, – sakė vienas V. Orbaną remiantis televizijos ekspertas.
Po susitikimo su V. Orbanu ir Vengrijos vyskupais sakydamas pirmą savo vizito kalbą – kalbėdamas krikščionių ir judėjų lyderiams – Pranciškus įspėjo dėl „antisemitizmo grėsmės, vis dar slypinčios Europoje ir kitur“.
„Šiai padegamajai virvelei negalima leisti degti. Geriausias būdas jai užgesinti yra pozityviai dirbti drauge ir skatinti brolybę“, – sakė pontifikas.
100 tūkst. narių turinti Vengrijos žydų bendruomenė yra viena didžiausių Centrinėje Europoje.
Italų emigrantų šeimoje Argentinoje gimęs popiežius nuolat primena „senajai Europai“ jos praeitį, sukurtą ant migracijos bangų.
Su Briuseliu dažnai konfliktuojantis V. Orbanas, priešingai, kovoja su migracija tokiomis priemonėmis, kaip tvoros pasienyje ir prieglobsčio prašytojų sulaikymo stovyklos.
Jo šalininkai akcentuoja valstybės finansuojamą pagalbos agentūrą „Hungary Helps“, padedančią atstatyti bažnyčias ir mokyklas karo nualintoje Sirijoje ir siunčiančią gydytojų į Afriką.
Tačiau V. Orbano kritikai kaltina jį prisidengiant krikščionybe nuo kritikos ir teisinant krikščionybe oponentų bei pažeidžiamų mažumų, tokių kaip migrantai, puolimą.
„Ne dėl politikos“
V. Orbanas, kilęs iš protestantų kalvinistų šeimos, ir jo žmona katalikė vėliau sekmadienį dalyvavo popiežiaus mišiose Budapešto Didvyrių aikštėje, surengtose sustiprinto saugumo sąlygomis užbaigiant 52-ąjį Tarptautinį eucharistinį kongresą.
Dalyvauti mišiose buvo užsiregistravę 75 tūkst. žmonių, o kiti apeigas galėjo stebėti per ekranus, įrengtus į aikštę vedančioje gatvėje.
Nuo ankstyvo sekmadienio rinkosi maldininkų grupės iš visos šalies.
„Mes čia ne dėl kokios nors politikos… Norime pamatyti ir išgirsti popiežių, Bažnyčios vadovą… Nuostabu, kad jis lankosi Budapešte“, – naujienų agentūrai AFP sakė 82 metų Eva Mandoki iš Egerio, esančio 110 km į rytus nuo sostinės.
Pranciškus vengrų vyskupams: ne savininkai, o broliai ir tėvai
„Visada reikia išlaikyti kartu Bažnyčios gyvenime šiuos du dalykus: saugoti praeitį ir žvelgti į ateitį. Saugoti mūsų religines šaknis ir mūsų kilmės istoriją, tačiau neapsiriboti atgal nukreiptu žvilgsniu: žvelgti pirmyn ir atrasti naujus kelius skelbti Evangeliją“, – sakė popiežius Pranciškus rugsėjo 12 susitikime su vengrų vyskupais.
Pasak jo, Bažnyčios Vengrijoje istorija yra ilga ir garbinga, joje netrūksta uolumo ir drąsos, taip pat kankinystės kraujo. Kaip šiandien tęsti praėjusių kartų darbą ir Bažnyčios misiją?
Visų pirma, skelbti Evangeliją, nepamirštant, jog Bažnyčios gyvenimo centre yra susitikimas su Kristumi. Pasitaiko, kad susidūrus su menku visuomenės entuziazmu ar priešiškumu kyla pagunda užsidaryti ir gintis savo institucijose ar struktūrose. Seniau tai buvo dėl bendro trukdymo išpažinti tikėjimą, šiandien, laisvės sąlygomis, kyla kiti iššūkiai: sekuliarizmas ir susilpnėjęs Dievo troškulys. Bet gyvojo vandens, malšinančio troškulį, versmė yra tik Kristus. Visų Bažnyčios struktūrų reikia tik tam, kad pažadintų Dievo troškulį ir atneštų gyvąjį Evangelijos vandenį. Būtent to reikia iš ganytojų, ne struktūrų biurokratinio administravimo ar privilegijų ir naudos ieškojimo. Liudyti ir skelbti gerąją Naujieną, skleisti džiaugsmą, būti arti kunigų, teikti erdvės Dievo žodžiui, įtraukti pasauliečius, kad tikėjimo upė iš naujo drėkintų Vengriją, sakė popiežius vengrų vyskupams.
„Antroji gairė: būti brolybės liudytojais“, – tęsė popiežius Pranciškus. Vengrija tapo daugiakultūriu kraštu ir ši nauja tikrovė visų pirma išgąsdina, nes išjudina įgytą stabilumą, užsitikrintą saugumą. Iš kitos pusės, tai proga atverti širdį evangelinei žiniai: „mylėkite vienas kitą taip, kaip aš jus mylėjau“. Susidūrę su kultūriniu, etniniu, religiniu ir politiniu skirtingumu galime arba užsidaryti kietoje vadinamosios tapatybės gynyboje, arba atsiverti susitikimui su kitu ir purenti kartu broliškos visuomenės svajonės dirvą.
Būtent Budapešte 2017 metų centro ir rytų vyskupų konferencijų atstovų susitikime pabrėžta, kad tapatybė niekada neturi virsti priešiškumo ir paniekos kitam pagrindu, tačiau pagalba kalbėtis su skirtingomis kultūromis. Popiežius paragino brolybės stiliaus laikytis ir pačioje Bažnyčioje: ganytojai nėra kaimenės savininkai, bet tėvai ir broliai.
Kai brolybe liudijame, jog Evangelija yra visko centre, tada galime būti vilties kūrėjai. Tai dar viena gairė Bažnyčiai Vengrijoje: perduoti raminantį tikrumą, jog Dievas yra gailestingumas, mus myli kiekvieną akimirką, visada pasirengęs mums atleisti ir padėti atsistoti. Pagunda nuleisti rankas, pasiduoti niekada nėra iš Dievo, o iš priešo ir tarpsta šešėliuose už gerovės ir religinių tradicijų fasado. Taip pat, palikus už nugaros diktatūros epochą ir atradus laisvę, netrūksta įvairių prieštaravimų, liečiančių visuomenės tvarką ir moralę. Bet, dar kartą pabrėžė popiežius, būtent tokiomis aplinkybėmis Bažnyčia turi būti artumo, paguodos, dėmesio teikėja.
Popiežius Vengrijos Bažnyčių ir žydų atstovams: „Būkime taikos šaknys, vienybės daigai“
Susitikime su Vengrijos krikščioniškų Bažnyčių ir kai kurių žydų bendruomenių atstovais popiežius pasitelkė vieno iš Budapešto simbolių – dvi Dunojaus skiriamas miesto dalis jungiančio tilto, vadinamo „Grandinių tiltu“, pavyzdį.
„Jis sujungia dvi miesto dalis, tačiau jų nesulydo į vieną. Tokie turi būti ir ryšiai tarp mūsų. Kas kartą istorijoje, kai kildavo pagunda absorbuoti kitą, būdavo ne statoma, o griaunama. Panašiai vyko, kai vietoj integracijos buvo renkamiesi getai. Kiek kartų pasaulyje tai vyko! Turime budėti ir melstis, kad taip nebeįvyktų“, – sakė popiežius Pranciškus, padėkojęs jį pasveikinusiems kalvinistų ir žydų bendruomenių atstovams.
Pasak Šventojo Tėvo, visi turime įsipareigoti ugdyti brolybę, kad ją sunaikinti siekianti neapykanta nepaimtų viršaus. Jis padėkojo tiems, kurie savo gyvenimu ir liudijimu griovė iš praeities paveldėtas atskyrimo sienas tarp krikščionių ir žydų, kurie troško kitame matyti draugą ir brolį, o ne svetimą ir priešą. „Apsikeitimas tokiais žvilgsniais yra laiminamas Dievo, tai naują pradžią atveriantis atsivertimas, gyvenimą atnaujinantis nutyrinimas“, – sakė Pranciškus, palinkėjęs, kad išpažįstantieji Sandoros Dievą pirmieji rodytų tokį pavyzdį. „Kad niekas negalėtų pasakyti, kad iš Dievo žmonių lūpų išeina skaldantys žodžiai, o ne atvirumo ir taikos žinia. Pernelyg didelio skaičiaus konfliktų žalojamame pasaulyje tai geriausias liudijimas, kurį turi skelbti tas, kas gavo malonę pažinti sandoros ir taikos Dievą“, – kalbėjo popiežius. Pasak jo, Budapešto tiltą išlaikančios grandinės sudarytos iš daugybės žiedų. Kiekvienas iš mūsų esame toks žiedas ir kiekvienas žiedas yra svarbus.
„Buvau gėlė, tapau šaknimi“, – citavo popiežius vengro žydo Mikloso Radnoti, nužmoginančioje koncentracijos stovyklos tamsoje atsidūrusio ir žuvusio poeto žodžius. – „Ir mes esame kviečiami tapti šaknimis. Dažnai siekiame vaisių, rezultatų, įsitvirtinimo. Bet Tas, kuris savo Žodį žemėje laisto taip pat švelniai, kaip laukui sužaliuoti padedantis lietus, mums primena, jog mūsų tikėjimo keliai yra tarsi sėklos: sėklos, kurios virsta požeminėmis šaknimis, maitinančiomis atmintį ir leidžiančioms sužydėti ateičiai“, – kalbėjo Šventasis Tėvas, linkėdamas, kad visi susitikimo dalyviai būtų „taikos šaknys ir vienybės daigai“. To reikia mūsų amžininkams, to reikia, kad mūsų skelbiama žinia būtų įtikinama.
Popiežius: Eucharistija – nukryžiuota ir dovanojama meilė
Sekmadienį Budapešto Didvyrių aikštėje popiežius Pranciškus aukojo Mišias, kuriomis buvo užbaigtas visą pastarąją savaitę Vengrijos sostinėje vykęs 52 Tarptautinis Eucharistinis kongresas.
Baigiamojoje Eucharistinio kongreso iškilmėje, lotyniškai vadinamoje Statio orbis („Pasaulio stotis“), dalyvavo viso pasaulio katalikų atstovai, taip pat ekumeniniai Bažnyčių ir krikščioniškųjų bendruomenių delegatai. Tarp baigiamųjų Mišių dalyvių buvo Konstantinopolio patriarchas Baltramiejus. Bažnyčiai Lietuvoje atstovavo Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas ir Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila.
Tarptautinio Eucharistinio kongreso baigiamųjų Mišių homilijoje popiežius Pranciškus komentavo šio sekmadienio Evangelijoje skambėjusį Jėzaus klausimą: kuo jūs mane laikote? Kas aš jums esu? Šis klausimas įstūmė apaštalus į keblią padėtį, bet kartu ir žymėjo labai svarbų posūkį jų kelionėje paskui mokytoją. Atsakymas į šį klausimą atnaujino jų mokinystę. Tas pats klausimas šiandien yra skirtas ir mums. Ir iš mūsų, kaip iš apaštalų, Jėzus tikisi trijų dalykų: kad jį skelbtume, kad žiūrėtume į pasaulį jo akimis, kad juo sektume.
Skelbti Jėzų
Į klausimą: „O jūs kuo mane laikote?“ Petras, kaip visos grupės atstovas, atsakė: „Tu esi Mesijas“. Petras keliais žodžiais pasakė viską. Jo atsakymas teisingas. Pasak popiežiaus, gali keistai atrodyti, kad po šio išpažinimo Petrui ir kitiems mokiniams Jėzus įsako niekam apie jį nekalbėti. Kam toks drastiškas draudimas? Dėl labai konkrečios priežasties: atsakymas, kad Jėzus yra Mesijas, yra teisingas, bet ne visas. Visada tyko pavojus skelbti netikrą mesijiškumą – tokį, kokio norėtų žmonės, o ne tokį, kurio nori Dievas. Pasak Pranciškaus, būtent nuo tos akimirkos Jėzus pradėjo palaipsniui atskleisti visą savo tikrą tapatybę – savo velykinę tapatybę, kurią randame Eucharistijoje. Jėzus aiškina, kad jo misija baigsis prisikėlimo šlove, tačiau prieš tai teks pereiti per kryžiaus pažeminimą. Eucharistija, sakė Pranciškus, mums primena, kas yra Dievas. Eucharistijoje matome Dievą kaip laužomą duoną, kaip nukryžiuotą ir dovanojamą meilę.
Žiūrėti į pasaulį kartu su Jėzumi
Petro reakcija į Viešpaties žodžius apie kančią ir mirtį yra labai žmogiška: kai susiduria su kryžiumi, su skausmo perspektyva, žmogus maištauja. Petras, išpažinęs Jėzų kaip Mesiją, pasipiktina girdėdamas žodžius apie Jėzaus laukiančią kančią, mėgina jį atkalbėti. Žmonės bėga nuo kryžiaus: taip buvo praeityje, taip yra ir šiandien. Tačiau tik kryžius gali pagydyti žmogų. Nukryžiuotojo akivaizdoje išgyvename vidinę kovą, skaudų konfliktą tarp mąstymo Dievo ir žmonių mintimis. Popiežius patikslino, kad jis čia kalba ne apie skirtumą tarp tikinčių ir netikinčių žmonių. Esminis skirtumas yra tarp tikrojo Dievo ir mūsų ego dievo. Koks didelis skirtumas yra tarp jo, kuris tyloje viešpatauja nuo kryžiaus, ir mūsų norimo netikro dievo, kuris valdytų pasaulį galinga ranka ir nutildytų visus priešus! Kaip skiriasi Kristus, kuris save aukoja su meile, nuo pasaulio liaupsinamų mesijų! Jėzus mus supurto. Jis nesitenkina tikėjimo deklaracijomis, bet prašo, kad mes apvalytume savo religingumą suklupę prieš jo kryžių, prieš Eucharistiją.
Sekti Jėzumi
Ką reiškia eiti paskui Jėzų? Tai reiškia eiti per gyvenimą su tokiu pat pasitikėjimu, kaip ir jis, būti Dievo mylimais vaikais, sakė Pranciškus. Tai reiškia elgtis taip, kaip mūsų mokytojas, kuris atėjo tarnauti, o ne kad jam būtų tarnaujama. Tai reiškia kasdien išeiti susitikti su broliais ir seserimis. Tai daryti mus ragina Eucharistija – save suvokti kaip vieną kūną, laužyti save kaip kitiems dovanojamą duoną. „Brangieji broliai ir seserys, leiskime, kad susitikimas su Jėzumi Eucharistijoje mus perkeistų, kaip perkeitė didžius ir drąsius šventuosius“, – sakė Pranciškus, visų pirma paminėdamas Vengrijos šventuosius.
Padėka Eucharistinio kongreso organizatoriams ir dalyviams
Po Mišių, prieš baigiamąjį palaiminimą, popiežius Pranciškus vadovavo tradicinei sekmadienio vidudienio „Viešpaties angelo“ maldai ir šia proga sakytoje trumpoje kalboje padėkojo visiems, kas prisidėjo prie Budapešte vykusio Tarptautinio Eucharistinio kongreso rengimo, ir tiems, kurie jame dalyvavo. „Dėkoju didelei Vengrijos krikščionių šeimai, broliams ir seserims katalikams ir kitų konfesijų krikščionims“, – sakė Pranciškus. „Nuoširdžiai sveikinu patriarchą Baltramiejų, mano brolį, kuris mus pagerbė savo buvimu. Dėkoju broliams vyskupams, kunigams, pašvęstiesiems vyrams ir moterims ir visiems jums, brangūs tikintieji. Ypatingą padėką skiriu tiems, kurie sunkiai dirbo, rengdami Eucharistinį kongresą ir šios dienos šventę.“
Šia proga popiežius taip pat paminėjo tą pačią dieną ir maždaug tuo pačiu metu kitoje šalyje, netoliese esančioje Lenkijoje vykusią beatifikacijos iškimę, kurios metu buvo paskelbti palaimintaisiais du Evangelijos liudytojai – kardinolas Stefanas Wyszynskis ir sesuo Elzbieta Róża Czacka.
