Popiežius Pranciškus trečiadienio, birželio 16-osios, rytą per tradicinę bendrąją audienciją, surengtą Šv. Damazo aikštėje, skaitė paskutinę – 38-ąją – ciklo apie maldą katechezę. Joje popiežius apmąstė Jėzaus maldą kančios valandomis.
Kaip įprasta trečiadienio audiencijose, popiežius ją pradėjo žegnone ir ramybės palinkėjimu. Po to popiežių lydintys prelatai aštuoniomis kalbomis (italų, prancūzų, anglų, vokiečių, ispanų, portugalų, lenkų ir arabų) perskaitė Evangelijos pagal Morkų pasakojimą apie Jėzaus maldą Getsemanės sode:
„Jie atėjo į ūkį, vadinamą Getsemane. Jėzus sako mokiniams: „Pasėdėkite čia, kol aš melsiuosi“ (…). Paėjęs truputį toliau, sukniubo ant žemės ir ėmė melstis, kad, jei galima, jį aplenktų toji valanda. Jis sakė: „Aba, Tėve, tau viskas įmanoma. Atitolink nuo manęs šitą taurę! Tačiau tebūnie ne kaip aš noriu, bet kaip tu…“ (Mk 14, 32–36).
Popiežius prisiminė, kad katechezių cikle jis ne kartą atkreipė dėmesį į Jėzaus maldą kaip į vieną būdingiausių jo gyvenimo bruožų. Jėzus melsdavosi. Ir daug melsdavosi! Vykdydamas misiją Jėzus pasineria į maldą, nes jam pokalbis – dialogas – su Tėvu yra liepsnojantis visos jo egzistencijos branduolys, sakė popiežius.
Evangelija liudija, kad Jėzaus malda tampa kur kas karštesnė ir stipresnė jo kančios ir mirties valandą. Pastarieji jo gyvenimo įvykiai sudaro krikščioniškojo skelbimo esmę: paskutinės Jėzaus gyvenimo valandos Jeruzalėje sudaro Evangelijos širdį ne tik todėl, kad Evangelijų knygose daugiausiai apie tai kalbama, bet ypač todėl, kad šie įvykiai leidžia suprasti visus kitus dalykus apie Jėzų.
Jėzaus malda tampa kur kas karštesnė ir stipresnė jo kančios ir mirties valandą.
Jis nebuvo filantropas, rūpinęsis žmonių kančiomis ir ligomis, o daug daugiau. Jame nėra vien tik gerumo, jame – daugiau, jame – išgelbėjimas, ne praeinantis, kaip kad pagijimas iš ligos ar sunkumo valandos, o visiškas išgelbėjimas – mesijinis, suteikiantis galutinės, mirtį nugalinčios gyvybės pergalės viltį, sakė Pranciškus.
Paskutinėmis Jėzaus Velykų dienomis matome jį visiškai pasinėrusi į maldą. Jo malda Getsemanės sode tampa dramatiška, jis mirtinos baimės prislėgtas. Tačiau kaip tik tada Jėzus kreipiasi į Dievą sakydamas: „Tėve“ (Aba), kreipimasis gimtąja aramėjų kalba liudija apie intymumą ir pasitikėjimą.
Jėzus taip pat meldžiasi ant kryžiaus, kai jį apgaubia Dievo tylėjimo tamsa. Tačiau į jo lūpas vėl sugrįžtą žodis „Tėve“. Tai iškalbingiausia Jėzaus malda. Jėzus ant kryžiaus yra absoliutus užtarėjas: jis meldžiasi už kitus, už visus, net už tuos, kurie jį smerkia. Nuo kryžiaus pasigirsta Jėzaus malda: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką darą“ (Lk 23, 34). Jėzus ant kryžiaus psalmės žodžiais meldžiasi už pasaulio vargstančiuosius, ypač už tuos, kuriuos visi užmiršo: „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai? (Ps 22). Jis jautėsi apleistas, bet meldėsi. Ant kryžiaus išsipildo Tėvo dovana, Tėvo, paaukojančio Sūnaus beribę meilę. Šitaip įgyvendintas mūsų išgelbėjimas. Jėzus ant kryžiaus dar kartą kreipėsi: „Mano Dieve“. „Tėve, į tavo rankas atiduodu savo dvasią“ (Lk 23, 46). Jėzus ant kryžiaus nuolat meldžiasi. Visos trys nukryžiavimo valandos virsta malda.
Jėzaus malda intensyvi, unikali. Ji tampa maldos pavyzdžiu mums. Jėzus meldėsi už visus, jis meldėsi ir už mane, už kiekvieną iš mūsų. Kiekvienas iš mūsų gali sakyti: „Jėzus ant kryžiaus meldėsi už mane“. Jis meldėsi ir gali mums, kiekvienam iš mūsų, pasakyti: „Už tave meldžiuosi Paskutinės vakarienės metu ir ant Kryžiaus medžio“. Net pačiomis skausmingiausiomis mūsų kentėjimų valandomis nesame vieni. Su mumis yra Jėzaus malda. Taip, jis ir dabar meldžiasi už mus, kad Jo žodis padėtų žengti pirmyn, sakė popiežius.
Užbaigdamas katechezę, popiežius pridūrė, jog jam gražiausias, įsidėmėtinas katechezių apie maldą ciklo aspektas yra malonė, jog ne tik „mes meldėmės“, bet ir už mus buvo „meldžiamasi“, t. y. esame priimti į Jėzaus dialogą su Tėvu bendrystėje su Šventąja Dvasia.
Jėzus meldžiasi už mane. Branginkime tai, neužmirškime. Net pačiais sunkiausiais momentais: mes jau esame priimti į Jėzaus dialogą su Tėvu bendrystėje su Šventąja Dvasia. Per Jėzų Kristų buvome norimi, o jo kančioje, mirtyje ir prisikėlime viskas buvo paaukota vardan mūsų. Tad mums nebelieka nieko kita, kaip tik malda ir visu gyvenimu būti drąsiems ir kupiniems vilties, kliautis Jėzaus malda. Ženkime pirmyn visu savo gyvenimu šlovindami Dievą, kiekvienas žinodami, kad jis už mane meldžia Tėvą, kad Jėzus meldžiasi už mane.
