Paskutinės metų dienos – gruodžio 31-osios – pavakare popiežius Pranciškus dalyvavo Šv. Petro bazilikoje vykusiuose sausio 1-ąją švenčiamos Marijos, Dievo Gimdytojos, iškilmės pirmuosiuose mišparuose, kuriems vadovavo kardinolų kolegijos dekanas Giovanni Battista Re. Homilija perskaitė pats Šventasis Tėvas.
Šiomis dienomis liturgija mus kviečia sužadinti savyje nuostabą dėl Įsikūnijimo slėpinio, sakė popiežius, pradėdamas penktadienio pamaldų homiliją. Esame kviečiami skubėti prie prakartėlės, stebėtis ir žavėtis, panašiai, kaip Betliejaus piemenys, kurie, išgirdę angelo skelbimą, atskubėjo ir rado Kūdikį, suvystytą vystyklais ir paguldytą ėdžiose.
Iš tiesų, Kalėdų negalima švęsti be nuostabos, sakė Pranciškus. Tačiau mūsų nuostaba neturi ribotis tik paviršutiniška emocija, tuo, kas išoriška, ar dar blogiau – neturi ribotis vartotojiškumu. Jei Kalėdos būtų tik tokios, niekas nepasikeistų: rytojus būtų toks pat, kaip vakardiena, nauji metai – tokie patys, kaip tie, kurie baigiasi. Jei tik taip suvoktume Kalėdas, jos būtų tik trumpas blyksnis, nesušildytų sielos, taip ir liktume neprisilietę prie Kristaus gimimo slėpinio esmės.
Kalėdų negalima švęsti be nuostabos.
„Štai kas yra esmė: „Žodis tapo kūnu ir apsigyveno tarp mūsų“ (Jn 1, 14). Tai mums kartoja šio vakaro liturgija, kuria pradedame švęsti Mergelės Marijos, Dievo Gimdytojos, iškilmę. Marija yra pirmoji liudytoja, pirmoji ir didžiausia, bet kartu pati nuolankiausia liudytoja. Jos širdis pripildyta tikriausios nuostabos, be jokios romantikos ar nusaldinimo. Motina sugrąžina mus į tikrovę, į Kalėdų tiesą, kuri slypi šventojo Pauliaus žodžiuose: „gimė iš moters“ (plg. Gal 4, 4).
Krikščionišką nuostabą sužadina ne specialūs efektai ar fantastiniai reginiai, bet slėpinio tikrovė. Nėra nieko nuostabesnio už tikrovę! Gėlė, žemės grumstas, gyvenimo istorija, susitikimas… Raukšlėtas seno žmogaus veidas ar ką tik gimusio vaiko veidas. Motina, laikanti prie krūtinės savo vaiką. Tai ir yra slėpinys.“
„Broliai, seserys, Marijos nuostaba, Bažnyčios nuostaba yra kupina dėkingumo“, – tęsė Pranciškus. „Motina su dėkingumu kontempliuodama savo Sūnų, jaučia Dievo artumą, jaučia, kad Dievas neapleido savo tautos. Jis atėjo, jis yra šalia, jis yra Dievas su mumis. Problemos neišnyko, sunkumų ir rūpesčių netrūksta, bet mes nesame vieni, nes Tėvas atsiuntė savo Sūnų, kad išvaduotų mus iš nuodėmės vergijos ir atkurtų mūsų, kaip vaikų, orumą. Jis, Viengimis, tapo pirmagimiu tarp daugybės brolių ir seserų, kad visus mus, pasiklydusius ir išblaškytus, parvestų į Tėvo namus.“
Pasak popiežiaus, šiuos mus siejančius ryšius labai svarbu atsiminti dabartiniu pandemijos metu, kai labiau nei bet kada reikalingas mūsų tarpusavio solidarumas, atsakomybė už kitus.
Toliau popiežius, kaip Romos vyskupas, kalbėjo apie šio miesto ir šios vyskupijos pašaukimą. Romoje kiekvienas tesijaučia kaip namie. Šis miestas turi įkūnyti visuotinį atvirumą, kylantį iš jo istorijos ir kultūros, bet visų pirma – iš Kristaus Evangelijos, kuri čia giliai įleido šaknis, palaistytas kankinių krauju.
Romoje kiekvienas tesijaučia kaip namie.
Popiežius prašė pilietinių institucijų vadovų ir toliau rūpestingai padėti šeimoms, kurios jaučia didžiausią pandemijos krizės naštą, negalios slegiamiems žmonėms ir jų šeimoms, visiems, kuriuos užklupo nesėkmės ir kuriems reikia pagalbos.
Roma yra nuostabus miestas, kuris niekada nenustoja žavėti, sakė popiežius ir linkėjo, kad visi – ir tie, kurie čia gyvena, ir tie, kurie lankosi darbo reikalais, ir piligrimai bei turistai – galėtų matyti, kaip labai čia rūpinamasi silpnais ir pažeidžiamais žmonėmis, kaip gerbiamas visų orumas, kaip rūpinamasi bendrais namais. Tegul kiekvienas nustemba atradęs šiame mieste grožį, kuris įkvepia dėkingumą, linkėjo Šventasis Tėvas.
„Seserys ir broliai, šiandien Motina – Motina Marija ir Motina Bažnyčia – mums rodo Kūdikį. Ji šypsosi mums ir sako: „Jis yra Kelias. Sekite juo, pasitikėkite“. Sekime juo kasdienėje kelionėje: jis suteikia pilnatvę laikui, suteikia prasmę darbams ir dienoms. Pasitikėkime juo ir laimingomis, ir skaudžiomis akimirkomis. Viltis, kurią jis mums duoda, yra viltis, kuri nenuvilia.“
