Krikščioniška tapatybė, kurią suteikia krikštas, tokia naujoviška, kad viršija visus skirtumus – tiek etninius religinius, tiek socialinius, nes krikštytieji, būdami Kristuje, yra naujas kūrinys. Taip kalbėjo popiežius Pranciškus trečiadienio, rugsėjo 8-osios, bendrojoje audiencijoje atsivertęs aštuntąją katechezę apie apaštalo šv. Pauliaus Laišką galatams.
Popiežius komentavo laiško trečiojo skyriaus eilutes, kuriose sakoma:
„Juk jūs visi tikėjimu esate Dievo vaikai Kristuje Jėzuje. Ir visi, kurie esate pakrikštyti Kristuje, apsivilkote Kristumi. Nebėra nei žydo, nei graiko; nebėra nei vergo, nei laisvojo; nebėra nei vyro, nei moters: visi jūs esate viena Kristuje Jėzuje! O jei priklausote Kristui, tai esate ir Abraomo palikuonys bei paveldėtojai pagal pažadą“ (Gal 3, 26–29).
Tik atsiradus tikėjimui į Jėzų Kristų susikūrė ir radikaliai nauja sąlyga, leidžianti tapti Dievo vaikais. Tai nėra ta pati visiems, vyrams ir moterims, bendra Dievo Kūrėjo vaikų būsena. Pasak Pauliaus, tikėjimas leidžia tapti Dievo vaikais Jėzuje Kristuje. Tai nauja! Skirtumą sudaro buvimas Jėzuje Kristuje. Ne tik Dievo vaikai, kaip visi: visi mes, vyrai ir moterys – Dievo vaikai, visi, visų religijų tikintieji. Tačiau būti Jėzuje Kristuje – štai kas krikščionis išsiskiria iš kitų. Jėzus tapo mūsų broliu. Kas priima Kristų tikėjime, per Krikštą yra apvelkamas juo ir jo, kaip Dievo sūnaus, orumu.
Paulius savo laiškuose dažnai kalba apie krikštą. Anot jo, būti pakrikštytam reiškia veiksmingai ir realiai dalyvauti Kristaus slėpinyje. Kitame laiške (romiečiams) jis netgi tvirtina, kad per krikštą esame mirę su Kristumi ir su juo palaidoti, kad su juo gyventume. Tai krikšto malonė: dalyvauti Jėzaus mirtyje ir prisikėlime.
Krikštas nėra tiktai išorinė apeiga. Kas priima krikštą, tas yra perkeičiamas savo gelmėje, intymiausioje esybėje, įgyja naują gyvenimą, tokį, kuris leidžia kreiptis į Dievą ir jo šauktis kreipiniu „Tėve!“.
Kas priima krikštą, tas yra perkeičiamas savo gelmėje, intymiausioje esybėje, įgyja naują gyvenimą.
Apaštalas Paulius minėtame tekste aiškina apie tamprią vienybę tarp visų pakrikštytų, kad ir kokiai socialinei padėčiai jie priklausytų, nes kiekvienas iš jų, būdamas Kristuje, yra naujas kūrinys. Bet koks skirtingumas tampa antraeiliu, palyginus su Dievo vaikų orumu, nes Dievas per savo meilę įgyvendina tikrą ir esminę lygybę.
Paulius, Laiške galatams rašydamas, kad „nebėra nei žydo, nei graiko“, iš tiesų maištauja etninėje religinėje sferoje, nes žydams priklausymas išrinktajai tautai buvo privilegija pagonių atžvilgiu. Nestebina, kad šis mokymas gali atrodyti kaip erezija.
Taip pat ir antrasis sulyginimas – laisvųjų ir vergų – atskleidžia sukrečiančias perspektyvas. Antikos pasaulyje skirtingumas tarp vergų ir laisvų piliečių buvo gyvybiškos reikšmės, nes pastarieji galėjo džiaugtis visomis teisėmis, o vergams nebuvo pripažįstamas net žmogaus orumas.
Taip yra dar ir šiandien. Milijonai žmonių neturi teisės į maistą, ugdymą, darbą. Jie yra naujieji vergai, gyvenantys paribiuose, visų išnaudojami. Ir šiandien egzistuoja vergovė, tačiau apie tai net nepagalvojame. Neneikime šių asmenų žmogaus orumo, sakė popiežius.
Lygybė Kristuje pašalina ir visus socialinius skirtingumus tarp dviejų lyčių, pripažįstant anuomet revoliucingą lygybę tarp vyro ir moters, kurios ir šiandien dar turime siekti. Kaip dažnai girdime, kad žeminamos moterys! Vyrai ir moterys turi tą patį orumą, tačiau ir šiandien tęsiasi moterų vergovė. Moterys neturi tų pačių galimybių, kokios suteikiamos vyrams. Turime išgirsti, ką rašo apaštalas Paulius: esame lygūs Kristuje Jėzuje!
Pranciškus kalbėjo apie tai, jog skirtingumai ir nesutarimai, kurie sukuria pasidalijimą, neturėtų rasti vietos tikinčiųjų į Kristų gyvenime. Mes pašaukti konkrečiai atskleisti ir iškelti visos žmonių giminės vienybę. Visa, kas aštrina žmonių skirtingumus, dažnai nusiritant iki diskriminavimo, visa tai Dievo akivaizdoje daugiau nebėra pagrįsta dėl per Kristų įvykusio išganymo. Svarbus tikėjimas, kuris reiškiasi per Šventosios Dvasios nurodytą vienybės kelią. Mūsų atsakomybė – ryžtingai eiti šiuo keliu, lygybės keliu, kurį nutiesė per Jėzų įvykęs išganymas.
Prieš suteikdamas palaiminimą ir visiems audiencijos dalyviams kartu sugiedojus „Tėve mūsų“ maldą, popiežius dar kartą kreipėsi prašydamas atminti Etiopijos gyventojus, kenčiančius nuo konflikto ir sunkios humanitarinės padėties.
Priminęs, jog rugsėjo 11 dieną Etiopijoje švenčiami Naujieji metai, popiežius išreiškė viltį, kad tai bus brolystės ir solidarumo laikas, leidžiantis išklausyti visų bendrą taikos troškimą.
