Šeštadienio, spalio 26-osios, vakare popiežius Pranciškus padėkojo visiems Sinodo ir sinodinio kelio dalyviams už per pastaruosius tris metus subrandintus su Dievo tautos pagalba surinktus vaisius, kurie padeda suprasti, kaip būti „sinodine Bažnyčia“. Jie yra pateikti „Baigiamajame dokumente“. Kiekvienas skyrius prasideda biblinėmis nuorodomis, primena Prisikėlusio Viešpaties žodžius ir gestus, kviečiančius liudyti Evangeliją gyvenimu pirmiau nei žodžiais.
Baigiamasis dokumentas yra triguba dovana, anot Pranciškaus, visų pirma jam, kaip Romos vyskupui, kuriam taip pat reikia kitų ganytojų ir tikinčiųjų pagalbos. „Taip pat kaip Romos vyskupas primenu sau ir jums, kad turime praktikuoti įsiklausymą, nori praktikuoti įsiklausymą, kad galėtų atsiliepti į Žodį, kuris mums kasdien kartojamas: „Sutvirtink savo brolius ir seseris… Ganyk mano aveles“, – pažymėjo Šventasis Tėvas.
Kaip gerai žinoma, jo pareiga yra saugoti ir remti darną, kurią Dvasia skleidžia Dievo Bažnyčioje, santykiuose tarp Bažnyčių, nepaisant visų sunkumų, įtampų ir susiskaldymų, pažymėjusių jos kelionę link galutinio Dievo karalystės, kurią pranašas Izaijas kviečia įsivaizduoti kaip Dievo paruoštą pokylį visoms tautoms, pasirodymo. Neturime tam trukdyti, kaip buvo pabrėžta atgailos liturgijoje Vyskupų Sinodo pradžioje. Turime laikyti duris atvertas, neturime savintis gailestingojo Dievo lobių.
Pacitavęs Madeleine Delbrêl, „periferijų mistikę“, popiežius linkėjo, kad Baigiamasis dokumentas padėtų išmokti derinti skirtumus konkrečiame gyvenime, o tai vienas iš būdų būti taikos liudytojais dabartinių karų metu.
Dėl šios priežasties, anot Pranciškaus, jis neketina skelbti posinodinio apaštališkojo paraginimo. Dokumente jau yra labai konkrečių nuorodų, kurios gali būti Bažnyčių misijos gairės įvairiuose žemynuose įvairiomis aplinkybėmis. Tegul jos būna tuoj pat visiems pasiekiamos, kartu tai yra sinodinės kelionės vertės pripažinimas.
Antra vertus, kai kuriems klausimams, paminėtiems Dokumente, dar reikia studijų, kad galėtų būti suformuluoti visą Bažnyčią apimantys pasirinkimai. Tai dešimties darbo grupių, kurios tęs studijas padedamos Vyskupų sinodo sekretoriato ir Romos Kurijos dikasterijų, uždavinys. Šios grupės – ne tam, pridūrė popiežius, kad klausimų sprendimas būtų atidėtas neapibrėžtam laikui, bet kad jie būtų sprendžiami sinodiškai, įsiklausant, tariantis, o kai reikia – su tylos ir maldos pauzėmis. Šventoji Dvasia mus kviečia išmokti tokio stiliaus, kurį taip pat galima pavadinti atsivertimu.
Antra, Dokumentas yra dovana visai tokiai įvairiai Dievo tautai. Akivaizdu, kad ne visi jį perskaitys. Todėl vienas iš Vyskupų sinodo dalyvių ir bendrakeleivių uždavinys yra supažindinti vietines Bažnyčias su jo turiniu. „Be jūsų patirties liudijimo tekstas prarastų didelę dalį savo vertės“, – pabrėžė popiežius.
Trečia, pati patirtis, tai, kas buvo išgyventa, yra dovana, kurios negalima pasilaikyti vien sau. Šis postūmis, kurį atspindi Dokumentas, suteikia mums drąsos liudyti, kad įmanoma keliauti kartu būnant skirtingiems.
Esame kilę iš įvairiausių pasaulio kraštų, paženklintų smurto, skurdo, abejingumo. Drauge, su viltimi, kuri neapvilia, vienijami Dievo meilės, paskleistos mūsų širdyse, galime ne tik svajoti apie taiką, bet ir įsipareigoti visomis jėgomis, kad, nebūtinai daug kalbant apie sinodiškumą, taika būtų pasiekta per įsiklausymo, dialogo ir susitaikymo procesus. Sinodinės Bažnyčios misijoje reikia, kad žodžius, kuriais ji dalijasi, lydėtų darbai.
„Visa tai yra Šventosios Dvasios dovana: ji sukuria harmoniją, ji yra harmonija. Tegul harmonija išlieka mums išėjus iš šios salės, o Prisikėlusiojo įkvėpimas tegul padeda mums dalytis gautomis dovanomis“, – pakartojo popiežius.
„Yra vietos, kur pučia Dvasia, ir yra Dvasia, pučianti visose vietose“, – prancūzės Madeleine Delbrêl žodžiais užbaigė savo pastabas popiežius, dar kartą padėkojęs visiems Sinodo dalyviams ir organizatoriams.
