Popiežius Pranciškus prašo visą spalio mėnesį melstis už Bažnyčios misijas ir už misionierius, primena, kad kiekvienas pakrikštytasis yra pašauktas dalyvauti evangelizavimo misijoje. Kasmet priešpaskutinį spalio sekmadienį – šiemet tai bus spalio 24-oji – švenčiama Pasaulinė misijų diena.
Popiežiaus Pranciškaus žinia Pasaulinės misijų dienos proga: „Negalime tylėti apie tai, ką esame matę ir girdėję“ (Apd 4, 20)
Brangūs broliai ir seserys,
kai patiriame Dievo meilės galią, kai atpažįstame jo tėvišką buvimą mūsų asmeniniame ir bendruomeniniame gyvenime, negalime neskelbti ir nesidalyti tuo, ką esame matę ir girdėję. Jėzaus santykis su mokiniais, jo žmogystė, kuri atsiskleidžia mums per Įsikūnijimo slėpinį, jo Evangeliją ir jo Velykų slėpinį, mums parodo, kaip labai Dievas myli mūsų žmogiškumą ir kaip savastį priima mūsų džiaugsmus bei kentėjimus, troškimus ir baimes (plg. Vatikano II Susirinkimas. Pastoracinė konstitucija Gaudium et spes, 22).
Viskas Kristuje mums primena, jog jam nesvetimas pasaulis, kuriame gyvename, ir jo atpirkimo poreikis; jis kviečia ir mus jaustis aktyviais tos misijos dalyviais: „Eikite į kryžkeles ir, ką tik rasite, kvieskite“ (Mt 22, 9). Niekas nėra svetimas, niekas negali jaustis svetimas ar nušalintas nuo tos atjaučiančios meilės.
Apaštalų patirtis
Evangelizacijos istorija prasideda nuo aistringo ieškojimo – Viešpats pašaukia ir nori užmegzti draugystės dialogą su kiekvienu žmogumi, kad ir kur jis būtų (plg. Jn 15, 12–17). Apaštalai pirmi mums apie tai pasakoja, atsimindami net dieną ir valandą, kada jį sutiko: „buvo apie dešimtą valandą“ (Jn 1, 39). Draugystė su Viešpačiu – kai matė jį gydantį ligonius, valgantį su nusidėjėliais, pamaitinantį alkanus, prisiartinantį prie atstumtųjų, paliečiantį nešvariuosius, susitapatinantį su vargstančiaisiais, kviečiantį priimti palaiminimus, mokantį nauju būdu, su galia – palieka neišdildomą žymę, keliančią nuostabą, ir sklindantį, dovanojamą, nesulaikomą džiaugsmą.
Kaip sakė pranašas Jeremijas, tas patyrimas yra liepsnojanti ugnis, veiklus Viešpaties buvimas mūsų širdyse, kviečiantis mus į misiją, net jei ji kartais susijusi su aukomis ir kitų nesupratimu (plg. Jer 20, 7–9). Meilė visada yra judesyje, ji išjudina mus dalytis gražiausia žinia, kuri yra vilties versmė: „Radome Mesiją“ (Jn 1, 41).
Su Jėzumi matėme, girdėjome ir prisilietę prie jo patyrėme, kad gali būti kitaip. Jau šiandien jis davė pradžią ateities laikams, primindamas mums esminį, taip dažnai pamirštamą mūsų buvimo žmogumi bruožą: „Esame sukurti pilnatvei, kurią galima pasiekti tik mylint“ (Enciklika Fratelli tutti, 68).
Nauji laikai žadina tikėjimą, įstengiantį įžiebti iniciatyvas ir formuoti bendruomenes, pradedant nuo vyrų ir moterų, kurie mokosi priimti savo ir kitų žmonių trapumą ir puoselėti brolybę bei socialinę draugystę (plg. ten pat, 67). Bažnytinė bendruomenė atskleidžia savo grožį kiekvieną kartą su dėkingumu primindama, jog Viešpats pirmas mus pamilo (plg. 1 Jn 4, 19).
„Ypatinga Viešpaties meilė mus stebina, o nuostabos iš esmės negalime nei savintis, nei kam nors primesti.<…>Tik tokiu būdu gali išsiskleisti nesuinteresuoto savęs dovanojimo stebuklas. Misionieriško užsidegimo neįmanoma pasiekti ir samprotavimais ar išskaičiavimu. Įžengimas į „misijos būseną“ yra dėkingumo atspindys“ (Žinia Popiežiškosioms misijų draugijoms, 2020 m. gegužės 21 d.).
Vis dėlto laikai nebuvo lengvi; pirmieji krikščionys savo tikėjimo gyvenimą pradėjo nedraugiškoje ir sudėtingoje aplinkoje. Teko patirti nušalinimą ir įkalinimą, susidurti su vidiniu bei išoriniu pasipriešinimu, o tai atrodė priešinga tam, ką jie matė ir girdėjo, ar net tai neigė; tačiau šie dalykai, užuot tapę sunkumu ar kliūtimi, vertę trauktis ar užsisklęsti, ragino juos bet kokį nepalankumą, priešiškumą ar sunkumą paversti proga misijai. Ribojimai ir kliūtys tapo privilegijuota erdve viską ir visus patepti Viešpaties Dvasia. Niekas negalėjo likti nepaliestas išlaisvinančio skelbimo.
Viso to gyvą liudijimą randame Apaštalų darbų knygoje – mokiniai misionieriai ją visuomet turi po ranka. Šioje knygoje pasakojama, kaip sklindantis Evangelijos kvapsnis lydėjo jos skelbimą ir kėlė džiaugsmą, kurį gali teikti tik Šventoji Dvasia. Apaštalų darbų knyga moko mus išgyventi sunkias patirtis tvirtai laikantis Kristaus, brandinant įsitikinimą, „jog Dievas gali veikti bet kurioje situacijoje, net tarp regimų nesėkmių“ <…. >, žinant, kad „tie, kurie atiduoda bei dovanoja save Dievui iš meilės, tikrai duos vaisių“ (Apaštališkasis paraginimas Evangelii gaudium, 279).
Tas pats pasakytina ir apie mus: dabartinis istorijos tarpsnis anaiptol nėra lengvas. Pandemijos situacija išryškino ir sustiprino skausmą, vienišumą, skurdą ir neteisingumą, dėl kurių daugelis jau kentėjo ir anksčiau, taip pat demaskavo mūsų netikrą saugumą, tyliai mumyse augantį susiskaldymą ir poliarizaciją. Silpniausi ir pažeidžiamiausi žmonės dar smarkiau išgyveno savo pažeidžiamumą ir trapumą. Netekome drąsos, entuziazmo, patyrėme nuovargį; mūsų žvilgsnį galėjo užvaldyti net viltį slopinantis konformistinis kartėlis.
Tačiau „mes ne save pačius skelbiame, bet Kristų Jėzų kaip Viešpatį, save telaikydami jūsų tarnais dėl Jėzaus“ (2 Kor 4, 5). Todėl mūsų bendruomenėse ir mūsų šeimose skamba gyvenimo žodis, kuris aidi mūsų širdyse ir byloja: „Nėra jo čia, jis prisikėlė“ (Lk 24, 6); tai vilties žodis, sulaužantis bet kokį determinizmą; visiems, kurie leidžiasi jo paliečiami, jis suteikia laisvę ir būtinos drąsos pakilti ir kūrybingai ieškoti visokių įmanomų būdų, kaip išgyventi atjautą, tą „sakramentaliją“, rodančią Dievo artumą mums, – jis nė vieno nepalieka pakelėje.
Šiuo pandemijos laiku, patiriant pagundą slėptis ir pateisinti abejingumą bei apatiją dėl sveikos socialinės distancijos, neatidėliotinai reikalinga atjautos misija, gebanti iš būtinos distancijos sukurti susitikimo, rūpinimosi ir skatinimo erdvę. „Tai, ką esame matę ir girdėję“ (Apd 4, 20), mums parodytas gailestingumas tampa tikėtina atrama, leidžiančia mums atgaivinti aistringą siekį kurti „bendro priklausymo ir solidarumo bendruomenę, kuriai skiriamas laikas, darbas ir gėrybės“ (Enciklika Fratelli tutti, 36).
Dievo žodis mus kasdien atperka ir gelbėja nuo pasiteisinimų, verčiančių užsisklęsti bailiausiame skeptiškume: „Vis tas pat, niekas nesikeičia.“ Į klausimą: „Kodėl turėčiau atsisakyti savo saugumo, patogumų ir malonumų, jeigu neįžvelgiu jokių esminių rezultatų?“ atsakymas lieka visada toks pat: „Jėzus Kristus nugalėjo nuodėmę bei mirtį ir yra sklidinas galios. Jėzus Kristus tikrai gyvas“ (plg. Apaštališkasis paraginimas Evangelii gaudium, 275). Jis nori, kad būtume gyvi, broliški, gebėtume priimti šią viltį ir ja dalytis. Šiandienos situacijoje neatidėliotinai reikia vilties misionierių, kurie Viešpaties patepti gebėtų pranašiškai priminti, jog niekas neišsigelbėja vien savo jėgomis.
Panašiai kaip apaštalai ir pirmieji krikščionys, mes irgi iš visų jėgų tariame: „Negalime tylėti apie tai, ką esame matę ir girdėję“ (Apd 4, 20). Viskas, ką gavome, kuo Viešpats mus pamažu apdovanojo, mums duota, kad galėtume tai gerai panaudoti ir didžiadvasiškai dovanoti kitiems. Panašiai kaip apaštalai regėjo, girdėjo ir prisilietę patyrė Jėzaus išganymą (plg. 1 Jn 1, 1–4), taip šiandien galime paliesti kenčiantį ir šlovingą Kristaus kūną kiekvienos dienos istorijoje ir semtis drąsos dalytis su visais viltinga ateitimi – tuo neabejotinu ženklu, kylančiu iš suvokimo, jog mus lydi Viešpats. Kaip krikščionys negalime pasilaikyti Viešpaties sau: evangelizacinė Bažnyčios misija visavertiškai ir viešai reiškiasi perkeičiant pasaulį ir rūpinantis kūrinija.
Kiekvieno iš mūsų kvietimas
Šių metų Pasaulinės misijų dienos tema „Negalime tylėti apie tai, ką esame matę ir girdėję“ (Apd 4, 20) yra kvietimas kiekvienam iš mūsų įsipareigoti ir parodyti, ką nešiojame savo širdyje. Ta misija yra ir visada buvo Bažnyčios tapatybė: „Ji egzistuoja, kad evangelizuotų“ (šv. Paulius VI. Apaštališkasis paraginimas Evangelii nuntiandi, 14). Mūsų tikėjimo gyvenimas nusilpsta, praranda pranašiškumą ir gebėjimą stebėtis bei dėkoti, kai asmeniškai izoliuojamės arba užsisklendžiame mažose grupėse; pati jo dinamika reikalauja vis didesnio atvirumo, galinčio pasiekti ir apkabinti visus.
Pirmieji krikščionys anaiptol nepasidavė pagundai užsisklęsti kaip elitas, juos Viešpats ir jo dovanotas naujas gyvenimas traukė eiti į tautas ir liudyti apie tai, ką jie matė ir girdėjo: Dievo karalystė yra arti. Jie tai darė didžiadvasiškai, su dėkingumu ir kilniai, kaip žmonės, kurie sėja, žinodami, jog kiti naudosis jų įsipareigojimo ir aukos vaisiais.
Todėl man patinka mąstyti, kad „net silpniausieji, labiausiai riboti ir sužeisti gali jais [misionieriais] tapti savaip, nes visuomet reikia leisti, kad būtų perteikiamas gėris, nors jis egzistuoja drauge su daugybe silpnybių“ (Posinodinis apaštališkasis paraginimas Christus vivit, 239).
Minėdami Pasaulinę misijų dieną, kasmet švenčiamą priešpaskutinį spalio sekmadienį, su dėkingumu prisimename visus tuos, kurie savo gyvenimo liudijimu padeda mums atnaujinti krikšto įsipareigojimą būti didžiadvasiškais ir džiaugsmingais Evangelijos apaštalais. Atmename ypač tuos, kurie leidosi į kelionę, palikdami savo kraštą ir šeimą, kad Evangelija galėtų nedelsiant ir be baimės pasiekti tolimiausias tautas bei miestus, kur tiek daug žmonių trokšta palaiminimo.
Apmąstydami jų misionierišką liudijimą, esame raginami drąsiai ir atkakliai melsti „pjūties šeimininką, kad atsiųstų darbininkų į savo pjūtį“ (Lk 10, 2). Iš tikrųjų suvokiame, jog pašaukimas į misiją nėra praeities dalykas ar romantiškas anų laikų prisiminimas. Šiandien Jėzui reikia širdžių, gebančių išgyventi pašaukimą kaip tikrą meilės istoriją, kviečiančią išeiti į pasaulio pakraščius ir tapti atjautos pasiuntiniais bei įrankiais. Tai yra pašaukimas, kurį jis skiria visiems, nors ir ne tuo pačiu būdu.
Atminkime, yra pakraščių arti mūsų, miesto centre arba mūsų pačių šeimose. Visuotinio meilės atvirumo esmė yra ne geografinio, bet egzistencinio pobūdžio. Visada, bet ypač dabartiniais pandemijos laikais svarbu stiprinti mūsų kasdienius gebėjimus plėsti ratą – pasiekti tuos, kurių tiesiogiai nelaikome „savo interesų pasaulio“ dalimi, nors jie yra arti mūsų (plg. Enciklika Fratelli tutti, 97).
Gyventi misija reiškia leistis į kelionę, puoselėti tuos pačius jausmus, kaip Jėzus Kristus, ir tikėti drauge su juo, kad esantis greta manęs taip pat yra mano brolis ar sesuo. Tegul Jėzaus Kristaus atjaučianti meilė pažadina mūsų širdis ir padaro mus mokiniais misionieriais.
Tegu Marija, pirmoji mokinė misionierė, užtaria, kad visi pakrikštytieji brandintų troškimą būti druska ir šviesa mūsų kraštuose (plg. Mt 5, 13–14).
Popiežiaus Pranciškaus kalba Romoje, Šv. Jono bazilikje Laterane, sausio 6-osios Viešpaties Apsireiškimo iškilmėse
Maldos intencijos vaizdo įrašas
Jėzus mūsų visų, taip pat ir tavęs, prašo būti mokiniais misionieriais. Ar esi pasirengęs?
Reikia tik priimti jo kvietimą ir gyventi susivienijus su Viešpačiu pačiuose kasdieniškiausiuose dalykuose: darbe, susitikimuose, kasdieniuose užsiėmimuose, įvykiuose, visada vadovaujant Šventajai Dvasiai.
Jei tave įkvepia Kristus, jei gyveni Kristaus vedamas, kiti nesunkiai tai pastebės. Jei tavo gyvenimo liudijimas kels susižavėjimą, kiti klaus: „Kaip tai įmanoma?“ arba „Iš kur tokia meilė, kurią šis žmogus visiems dalija, iš kur gerumas, gera nuotaika?“
Atminkime, kad misija nėra prozelitizmas, bet žmonių susitikimas, liudijimas vyrų ir moterų, kurie sako: „Aš pažįstu Jėzų, norėčiau, kad ir tu jį pažintum“.
Broliai ir seserys, melskimės, kad kiekvienas pakrikštytasis įsitrauktų į evangelizavimo darbą ir atsiduotų misijai liudydamas Evangelija paženklintą gyvenimą, kviečia popiežius Pranciškus.
Kviečiame žiūrėti vaizdo įrašo.
