Trečiadienį popiet vietos laiku (10 val. ryto Lietuvos laiku) Rytų Timoro avialinijų lėktuvas su popiežiumi, oficialia delegacija ir žurnalistais pasiekė Singapūro oro uostą. Prasidėjo ketvirtasis ir jau paskutinis 45-osios popiežiaus Pranciškaus apaštališkosios kelionės etapas.
Trečiadienio vakarą numatytas tik privatus popiežiaus susitikimas su jėzuitais. Oficiali vizito programa prasideda ketvirtadienį. Singapūre popiežius lankysis iki penktadienio vidudienio.
Paskutinė popiežiaus Pranciškaus 45-osios apaštalinės kelionės stotelė – Singapūras, į kurį popiežius atvyko trečiadienį, rugsėjo 11-ąją, o išvyks penktadienį, liepos 13 dieną. Vizito metu popiežius susitiks su katalikų bendruomene, kuri per kelis pastaruosius dešimtmečius labai pasikeitė, kaip ir pats Singapūras.
Šiandien Singapūras yra vienas iš pasaulinių finansinių ir technologinių centrų, modernus ir turtingas didmiestis, svarbi tarptautinių oro kelių kryžkelė, viena iš tankiausiai apgyvendintų vietų planetoje. Tačiau vyresnio amžiaus žmonės gerai atsimena, kad jų jaunystėje kraštas buvo visai kitoks, nedaug besiskiriantis nuo prieškarinėse nuotraukose matomo uostamiesčio, kurio centrinės dalies didesnius pastatus, pastatytus britų kolonijinio valdymo laikotarpiu ir skirtus valdžios, prekybos ar kultūros poreikiams, supo tūkstančiai kuklių namelių. Katalikų Bažnyčia buvo Singapūro istorijos ir transformacijos liudininkė bei dalyvė.
Singapūre jau nuo XIX amžiaus pradžios veikę katalikų misionieriai stengėsi atsiliepti į augančios bendruomenės žmogiškuosius ir dvasinius poreikius.
Pirmoje XX amžiaus pusėje Singapūras darėsi vis svarbesnis regiono ekonomikos centras, pritraukė daug migrantų, tarp kurių buvo ir katalikų iš Kinijos. Singapūre jau nuo XIX amžiaus pradžios veikę katalikų misionieriai stengėsi atsiliepti į augančios bendruomenės žmogiškuosius ir dvasinius poreikius. Taip atsirado „katalikų kaimelis“ su keliais šimtais gyventojų ir su Šv. Antano koplyčia centre, toje pat vietoje, kur šiandien jau stovi Šv. Antano bažnyčia. II Pasaulinio karo metai ir Japonijos okupacija buvo labai nepalankūs katalikams, kunigams, vienuoliams. Dalis pasitraukė į teritorijas, kurios buvo saugesnės, kaip kad Malaizija, bet išgyventi jose buvo labai sunku. Kita dalis pakliuvo į japonų belaisvių stovyklas, kuriose išgyvenimo galimybės buvo dar mažesnės. Kai karo audros nurimo, vienas iš svarbiausių sugrįžusių misionierių uždavinių buvo rūpestis karo metu tėvų netekusių našlaičių, jų buvo daugybė, šiandiena ir ateitimi.
Kitas uždavinys – rūpestis ligoniais, ypač tais, kuriais niekas kitas nenorėjo pasirūpinti ir vengė net prisiartinti, kaip kad sergančiais tuberkulioze arba raupais. Paradoksaliai čia didelį darbą padarė – pastatė specialias ligonines, parengė personalą – iš Kinijos po 1948 metų komunistinės revoliucijos išvytų vyrų ir moterų kongregacijų nariai. Singapūras, kaip ir Manila ar Tokijas, buvo viena iš krypčių, kur jie galėjo prisiglausti. 1961 metais seserys pranciškonės Singapūre atidarė pirmąją katalikišką ligoninę, kuri sėkmingai veikia iki šiol – Mount Alvernia. Galima pridurti, kad tai laikotarpis, kai Singapūras tapo nepriklausoma valstybe. 1959 metais kraštas įgijo plačią autonomiją nuo Jungtinės Karalystės, o 1965 metais paskelbė nepriklausomybę, tiesa, ne nuo britų, bet nuo Malaizijos, kuriai buvo trumpam priskirtas po to, kai britai pasitraukė iš regiono.
Po seserų pranciškonių kitos kongregacijos steigė sveikatos priežiūros centrus, rūpinosi vargšais ir švietimu – jų bendras indėlis į Singapūro socialinę raidą ir socialinių paslaugų tinklo kūrimą iš tiesų didelis. Neturtingose kaimelių šeimose buvo įprasta, kad šiek tiek ūgtelėję vaikai būdavo siunčiami žvejoti arba dirbti žemės ūkyje. Misionierių mokyklos 1950–1970 metų laikotarpiu jiems suteikė galimybę išmokti skaityti ir rašyti, o vėliau – pramokti naujų amatų.
Šiandien moderniame Singapūro mieste našlaičių, gatvėse paliktų vaikų ar pasiligojusių suaugusiųjų jau kone nebėra. Tačiau tai nereiškia, kad nebėra skurdo. Kartu su visuomene evoliucionavo ir skurdo formos – šiandien tai gali būti tarp keturių sienų laiką leidžiančių senelių arba vaikų, kurių tėvai labai daug dirba, vienatvė. Krikščioniškų meilės darbų poreikis, įskaitant pagalbą vargšams ar kalinių lankymą, toks pat aktualus kaip ir anksčiau. Šiuo požiūriu itin įspūdingas sesers Gerardos Fernandez RGS, dešimtmečius lydėjusios mirti nuteistus kalinius, liudijimas. Kitaip nei dauguma išsivysčiusių kraštų, Singapūras taiko mirties bausmę už kelias nusikaltimų kategorijas. Bausmė už žiaurias žmogžudystes nestebina, tačiau labai griežtai vertinamas ir disponavimas narkotikais – mirties bausmę gali užtraukti keliolikos gramų stipresnių narkotikų, kaip kad heroinas, ar kelių šimtų gramų lengvesnių narkotikų, kaip kad kanapės, laikymas. Dauguma mirties bausmių skiriama už disponavimą narkotikais. Kaip žinia, popiežius Pranciškus ne kartą yra kalbėjęs apie tai, kad mirties bausmės reikia atsisakyti.
Kai 1986 metais popiežius šv. Jonas Paulius II kreipėsi į Singapūro tikinčiuosius, jis sveikino juos, džiaugdamasis bendruomenės gyvybingumu. XX amžiaus pradžioje Singapūro katalikų bendruomenę sudarė keli šimtai asmenų, o mieste gyventojų skaičius viršijo 100 tūkst. ir toliau sparčiai augo, taip pat dėl migracijos. Jono Pauliaus II vizito metu katalikų bendruomenę sudarė per 105 tūkst. asmenų, o paties Singapūro populiacija viršijo 3 milijonus. Praėjus 38 metams popiežius Pranciškus kreipsis į jau beveik 400 tūkst. katalikų turinčią Singapūro bendruomenę, kuri gyvena jau kone iki 6 milijonų išaugusioje visuomenėje, labai margoje ir įvairiatautėje, tačiau mokančioje ir sugyventi.
