Sekmadienio vidudienį prieš „Viešpaties angelo“ maldą kreipdamasis į romiečius ir piligrimus, susirinkusius Šv. Petro aikštėje, popiežius Pranciškus priminė šią dieną švęstos Kristaus Paaukojimo šventės Evangelijos sceną: Marija ir Juozapas atnešė kūdikį Jėzų į Jeruzalės šventyklą.
Kūdikio paaukojimas Dievui, vykstantis Jeruzalės šventykloje, Dievo buveinėje, primena, kad kiekviena gyvybė yra Dievo dovana. Tačiau Jėzaus paaukojimo atveju įvyko kažkas nepaprasta: į šventyklą atnešto kūdikio išėjo pasitikti du pagyvenę žmonės – Simeonas ir Ona. Iš jų lūpų skamba pranašystės žodžiai: šio kūdikio nuo seno laukė visa Dievo tauta.
Jaudulio pagautų Simeono ir Onos balsai skamba tarp senų šventyklos sienų, skelbdami Izraelio lūkesčių išsipildymą.
Popiežius atkreipė dėmesį į Simeono, paėmusio vaikelį ant rankų, ištartus tris žodžius: išgelbėjimas, šviesa ir prieštaravimo ženklas.
Pirma, Jėzus yra išgelbėjimas. Tai visada mus stebina. Jame sutelktas visuotinis išganymas! Taip, nes Jėzuje gyvena visa Dievo, jo Meilės pilnatvė.
Antra, Jėzus yra šviesa. Kaip saulė, kylanti virš pasaulio, taip šis kūdikis išvaduos jį iš blogio, skausmo ir mirties tamsos. Galiausiai Simeono apkabintas kūdikis yra prieštaravimo ženklas.
Jėzus atskleidžia visos istorijos ir jos dramų, taip pat kiekvieno iš mūsų gyvenimo vertinimo kriterijų. Šis kriterijus yra meilė. Kas myli – gyvena, kas nekenčia – miršta.
Nutvieksti šio susitikimo šviesos kiekviena paklauskime savęs, ragino Pranciškus, ko laukiu savo gyvenime? Kokia yra mano didžioji viltis?
Galiausiai popiežius prašė melsti Mergelę Mariją, kad ji lydėtų mus per istorijos šviesius laikotarpius ir per šešėlius, kad ji mus visada lydėtų į susitikimą su Viešpačiu.
