Sekmadienio Evangelija mus nukelia prie Genezareto ežero. Minia būriuojasi aplink Jėzų, o keli nusivylę žvejai, tarp jų ir Simonas Petras, plauna tinklus po nesėkmingos žvejybos. Tačiau štai Jėzus įlipa į Simono valtį, paragina jį išplaukti į gilumą ir vėl užmesti tinklus.
Šią sceną popiežius Pranciškus komentavo tradicinėje trumpoje katechezėje sekmadienio vidudienį prieš „Viešpaties angelo“ maldą.
Jėzus įlipa į Simono valtį. Ką jis darys? Mokys žmones. Jam reikia tos valties, kuri po vargo ir nusivylimo nakties grįžo į krantą tuščia. Pasak Pranciškaus, šiame įvaizdyje mes galime atpažinti save.
„Kiekvieną dieną mūsų gyvenimo valtis išplaukia į kasdienės veiklos jūrą; kiekvieną dieną stengiamės kažką sužvejoti, svajojame, siekiame įgyvendinti savo projektus, mylėti. Tačiau dažnai, kaip ir Petras, grįžtame į krantą nieko nesugavę, nusivylę, nes labai stengiamės, bet norimų rezultatų nematome. Dažnai jaučiamės pralaimėję, o mūsų širdis užvaldo nusivylimas ir kartėlis.“
Tačiau kaip tik tokiomis akimirkomis Viešpats nusprendžia įlipti į mūsų valtį, sakė popiežius. Iš mūsų gyvenimo valties jis nori skelbti Evangeliją pasauliui.
„Tuščia valtis – mūsų nepajėgumo simbolis – tampa Jėzaus katedra, tampa sakykla, iš kurios jis skelbia Dievo žodį. Viešpats įlipa į mūsų gyvenimo valtį, kai neturime jam nieko pasiūlyti. Jis įžengia į mūsų tuštumą ir užpildo ją savo buvimu, naudojasi mūsų skurdu, kad dalytųsi savo turtais, jam reikia mūsų varganumo, kad skelbtų savo gailestingumą“, – sakė Šventasis Tėvas.
Viešpats įlipa į mūsų gyvenimo valtį, kai neturime jam nieko pasiūlyti.
„Dievui nereikia kruizinio laivo, jam užtenka ir skurdžios apšiurusios valties“, – tęsė Šventasis Tėvas.
Taip pat pridūrė: „Tik ar mes įsileidžiame jį į savo gyvenimo valtį? Ar atiduodame jam tai, ką turime? Kartais mes jaučiamės neverti, nes esame nusidėjėliai. Tačiau toks pasiteisinimas nepatinka Viešpačiui, nes atitolina jį nuo mūsų. Jis yra artumo Dievas: jam reikia ne tobulumo, bet atvirumo.“
Taip Viešpats atstatė dėl nesėkmingos žūklės nusivylusio Petro pasitikėjimą. Įlipęs į jo valtį, Jėzus jam tarė: „Irkis į gilumą“. Petras žinojo, kad metas nėra tinkamas žvejybai, tačiau pasitikėjo Jėzumi. Tą akimirką jis vadovavosi ne žvejybos strategija, kurią gerai išmanė, bet jį patraukė Jėzaus žinios naujumas.
„Taip yra ir su mumis“, – sakė Pranciškus, – „jei priimame Viešpatį į savo valtį, galime plaukti į jūrą. Su Jėzumi plaukiame be baimės, mūsų negąsdina nesėkmės, nepasiduodame. Tiek asmeniniame gyvenime, tiek Bažnyčios ir visuomenės gyvenime visada galime padaryti ką nors gražaus ir drąsaus. Visada galime pradėti iš naujo. Viešpats visada mums suteikia kitą progą, atveria naujas galimybes. Priimkime jo kvietimą: atsikratę pesimizmo ir nepasitikėjimo, irkimės į gilumą su Jėzumi!“
Baigdamas katechezę popiežius paragino melsti Dievo Motinos užtarimo. „Tedrąsina ir tegloboja mus Mergelė Marija, kuri kaip niekas kitas priėmė Viešpatį į gyvenimo valtį.“
Su Jėzumi plaukiame be baimės, mūsų negąsdina nesėkmės, nepasiduodame.
Po „Viešpaties angelo“ maldos popiežius priminė vasario 6-ąją minimą Tarptautinę nulinės tolerancijos moterų lytinių organų žalojimui dieną. Šventasis Tėvas taip pat priminė vasario 8-ąją švenčiamą šv. Juozapos Bakhitos liturginį minėjimą ir kartu minimą kovos su prekyba žmonėmis dieną.
„Matydamas šias žmonijos žaizdas, reiškiu savo liūdesį ir raginu visus atsakingus asmenis imtis ryžtingų veiksmų, kad būtų užkirstas kelias tiek išnaudojimui, tiek žeminančiai praktikai, nuo kurios ypač kenčia moterys ir mergaitės“, – sakė Pranciškus.
Popiežius paminėjo ir du liūdnus, bet viltingus mūsų dienų įvykius, apie kuriuos šiomis dienomis buvo kalbama žiniasklaidoje ir socialiniuose tinkluose. Maroke vyko į gilią duobę įkritusio berniuko Rayano gelbėjimo akcija. Nors vaiko nepavyko išgelbėti, tačiau visa marokiečių tauta su meilė ir didžiuliu susirūpinimu sekė įvykius, sielojosi dėl vaiko likimo.
Kitas pavyzdingo solidarumo atvejis – Šiaurės Italijoje. Iš Ganos kilęs jaunas imigrantas susirgo nepagydoma liga. Prieš mirdamas jis norėjo dar kartą pamatyti savo tėvą. Vietos gyventojai surengė rinkliavą, kad mirštantis jaunuolis galėtų sugrįžti į namus ir paskutinį kartą apkabinti savo tėvą. Pasak Pranciškaus, šie du atvejai – tai labai gražūs žmonių solidarumo ir atjautos pavyzdžiai.
