„Šiandienos liturgijos Evangelijoje skamba itin gražūs žodžiai, kuriais visada meldžiamės per „Viešpaties angelo“ maldą ir vien jų pakanka mums atskleisti Kalėdų prasmę: „Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų“ (Jn 1, 14). Jei pagalvotume, šiuose žodžiuose slypi paradoksas. Jie sujungia dvi priešingas tikroves: žodį ir kūną“, – sausio 2 dienos vidudienio maldos susitikime sakė popiežius Pranciškus.
Žodis reiškia, kad Jėzus yra amžinasis Tėvo Žodis, begalinis, egzistuojantis nuo visų laikų, prieš visus sukurtus dalykus. O kūnas reiškia būtent mūsų tikrovę, trapią, ribotą, mirtingą. Iki Jėzaus tai buvo du atskiri pasauliai: dangus ir jo priešingybė – žemė, begalybė ir jos priešingybė – baigtinumas, dvasia ir materija.
Evangelijos pagal Joną prologe paminima dar viena priešprieša – šviesos ir tamsos (žr. Jn 1, 5). Jėzus yra Dievo šviesa, įžengusi į pasaulio tamsą. Dievas yra šviesa: Jame nėra jokio neskaidrumo, o mumyse, priešingai, daug tamsos. Dabar per Jėzų susitinka šviesa ir tamsa: šventumas ir kaltė, malonė ir nuodėmė.
Ką Evangelija nori pasakyti šiomis priešpriešomis, šiais poliais? Nuostabų dalyką apie Dievo veikimo būdą. Susidūręs su mūsų trapumu, Viešpats nesitraukia atgal. Jis nepasilieka savo palaimintoje amžinybėje ir begalinėje šviesoje, bet priartėja, tampa kūnu, nusileidžia į tamsą, apsigyvena jam svetimuose kraštuose. Jis tai daro, nes nesusitaiko su tuo, kad galime paklysti, nutolti nuo jo, nutolti nuo amžinybės, nutolti nuo šviesos.
Štai Dievo darbas – ateiti į mūsų tarpą. Jo nesustabdo manymas, kad esame neverti. Jei mes jį ir atstumiame, jis nesiliauja mūsų ieškojęs. Jei nesame pasirengę ir nenorime jo priimti, jis vis tiek nori ateiti.
„Brangūs broliai ir seserys, dažnai laikomės atokiau nuo Dievo, nes manome, kad esame neverti jo dėl įvairių priežasčių. Ir tai tiesa. Tačiau Kalėdos kviečia mus pažvelgti į viską iš jo perspektyvos“, – kalbėjo popiežius Pranciškus. – „Dievas trokšta įsikūnyti. Jei tavo širdis tau atrodo pernelyg užteršta blogiu, pernelyg netvarkinga, neužsidaryk savyje, nebijok. Pagalvok apie Betliejaus tvartelį. Jėzus gimė ten, tame skurde, kad pasakytų tau, jog iš tiesų nebijo aplankyti tavo širdies, apsigyventi tavo neprižiūrėtame gyvenime. Gyventi. Tai šiandienos Evangelijoje vartojamas veiksmažodis, išreiškiantis visišką dalijimąsi, didelį artumą. To nori Dievas.“
Jėzus gimė ten, tame skurde, kad pasakytų tau, jog iš tiesų nebijo aplankyti tavo širdies, apsigyventi tavo neprižiūrėtame gyvenime.
O mes, ar norime jam padaryti vietos? Žodžiais – taip, bet konkrečiai? Galbūt yra gyvenimo aspektų, kuriuos laikome priklausančias tik mums, vidinių vietų, į kurias bijome įsileisti Evangeliją, kur Dievo nenorime. Šiomis Kalėdų dienomis mums bus gera priimti Viešpatį būtent tose vietose. Kaip? Pavyzdžiui, stabtelint prie prakartėlės, nes ji parodo Jėzų, ateinantį gyventi į mūsų visų konkretų, įprastą gyvenimą, kuriame ne viskas klostosi gerai, kuriame yra daugybė problemų: sunkiai dirbantys piemenys, Erodas, grasinantis nekaltiems žmonėms, didelis skurdas…
Tačiau tarp viso to yra Dievas, kuris nori gyventi su mumis. Jis laukia, kad mes jam papasakotume savo situacijas, tai, kuo gyvename. Taigi, priešais prakartėlę kalbėkimės su Jėzumi apie savo konkrečius gyvenimus. Pakvieskime jį į savo gyvenimą, ypač į tamsiąsias jo vietas, į savo vidinius tvartus. Taip pat be baimės pasakokime jam apie mūsų laikų socialines ir bažnytines problemas, nes Dievas noriai trokšta gyventi tarp mūsų.
„Tegul Dievo Motina, kurioje Žodis tapo Kūnu, padeda mums puoselėti didesnį artumą su Viešpačiu“, – meldė Šventasis Tėvas.
