Popiežius ketvirtojo advento sekmadienio vidudienio maldos įvade meldė Dievo Motiną Mariją, kad ji, paėmusi mus už rankos, padėtų, kaip ji, „susiruošti“ ir „skubiai iškeliauti“ link mūsų laukiančių Kalėdų.
Sekmadienio Mišių Evangelijos skaitinys pasakojo apie Marijos apsilankymą pas savo giminaitę Elzbietą. Gavusi angelo žinią, jog laukiasi Dievo Sūnaus, Marija nepasiliko namuose – apie nieką kita negalvodama išsiruošė aplankyti nėščios vyresnės giminaitės Elzbietos, kad su ja pasidalytų savo džiaugsmu.
Popiežius kvietė per likusį advento laikotarpį pamąstyti apie žodžius, jog „Marija susiruošusi skubiai iškeliavo“ pas Elzbietą. Marija, nepaisant to, kad dėl savo nėštumo galėjo būti kitų nesuprasta ir net baudžiama, nepabūgo ir susiruošė iškeliauti. Ji priešais save matė ne savo problemas, o Dievą, nesvarstė, kur kreiptis pagalbos, o išskubėjo jos suteikti. Marija visuomet galvoja apie kitus, kitų poreikius. Ji galvoja ir apie mus.
Popiežius ragino mokytis iš Marijos, kaip reaguoti: susiruošti nepaisant pavojaus, kad sunkumai prispaus, nepasinerti į savęs gailėjimąsi ir paralyžiuojantį liūdesį. Kodėl mums reikia susiruošti? Nes Dievas didis ir pasirengęs padėti, jei ištiesiame jam ranką, sakė popiežius.
Pasak Šventojo Tėvo, turime Dievui atiduoti visas niūrias mintis ir baimes, kurios stabdo mūsų pasiryžimą ir neleidžia žengti pirmyn. Ir mes, kaip Marija, susiraskime kitą, kuriam galėtume padėti, – pabūti su senoliu ar senole, patarnauti kitam, ištarti švelnų žodį, atlikti gestą, paskambinti… Padėdami kitiems ir sau padėsime pakilti iš sunkumų, sakė popiežius.
Padėdami kitiems ir sau padėsime pakilti iš sunkumų.
Evangelijos skaitinyje pasakojama, kad susiruošusi Marija „skubiai iškeliavo“. Tai nereiškia nervingo veikimo, blaškymosi – greičiau reiškia eiti džiaugsmingai per gyvenimą, viltingai žvelgi į ateitį, nepasiduodant blogam ūpui, nevirstant aimanavimo vergais, ieškančiais, ką apkaltinti. Marija eina skubiais žingsniais kaip žmogus, kurio širdis ir gyvenimas kupinas Dievo ir Dievo džiaugsmo.
Klauskime savęs, ar ir aš šitaip einu, sakė Pranciškus. Ar esu nusiteikęs teigiamai, ar grimztu į melancholijos liūną? Žengiu pirmyn su viltimi, ar stoviu vietoje ir lieju ašaras? Jei eisime prislėgti murmėjimo ir apkalbų, nenunešime Dievo nė vienam.
Be kita ko, labai naudinga puoselėti sveiką humorą, kaip kad tai darė šventieji. Ir mes galime prašyti šios malonės – sveiko humoro jausmo, sakė popiežius, paminėdamas du pavyzdžius: šv. Tomą Morą ir Pilypą Nerį. Prieš sekmadienio vidudienio palaiminimą popiežius patikino, jog pirmasis meilės gestas, kurį galime atlikti kitam, yra pažvelgti ramiu veidu ir su šypsniu. Tada galėsime kitam nešti Jėzų, kaip tai darė Marija Elzbietai.
Po maldos ir palaiminimo popiežius dar kartą kreipėsi į susirinkusius Šv. Petro aikštėje, palinkėjo džiugaus sekmadienio ir pasirengimo Kalėdoms likusiu advento laikotarpiu. Tebūna tai laukimo ir bendradarbiavimo laikas, vilties ir maldos laikas su Švč. M. Marija, sakė Pranciškus.
Popiežius taip pat prisiminė nuo taifūno nukentėjusius Filipinų gyventojus, per stichiją netekusius savo namų. Šventasis Tėvas meldė, kad kūdikėlis Jėzus paguostų nukentėjusias šeimas, joms sužadintų viltį, o mus visus paskatintų suteikti jiems konkrečią pagalbą. Pirmoji konkreti pagalba, pridūrė Pranciškus, yra malda ir kiti paramos veiksmai.
