Rugsėjo 22 dienos bendrojoje trečiadienio audiencijoje popiežius Pranciškus apžvelgė lygiai prieš savaitę pasibaigusią kelionę, kuri apėmė du etapus: apsilankymą Vengrijos sostinėje Budapešte ir Eucharistinio kongreso uždarymą, po to apaštalinį vizitą Slovakijoje. Popiežius dar kartą kalbėjo apie dalykus, kuriuos jis norėjo pasakyti tų kraštų bendruomenėms ir kuriuos pats išgirdo.
Tarsi įžanginis žodis buvo perskaitytos šios eilutės iš Apaštalų darbų:
Paulius ir Barnabas drąsiai pasakė: (…) Taip mums liepė Viešpats: Paskyriau tave, kad būtum šviesa pagonims, kad gelbėtum juos iki pat žemės pakraščių“. Tai girdėdami, pagonys džiaugėsi ir šlovino Viešpaties žodį; ir įtikėjo visi paskirtieji amžinajam gyvenimui. Taip Viešpaties žodis išplito po visą kraštą.(…) Mokiniai buvo pilni džiaugsmo ir Šventosios Dvasios (žr. Apd 13).
„Galiu apibendrinti tokiu būdu: tai buvo maldos piligrimystė, piligrimystė prie šaknų ir vilties piligrimystė“, – sakė Šventasis Tėvas. „Pirmasis kelionės etapas – Tarptautinio Eucharistinio kongreso baigiamosios Mišios Budapešte, kurios dėl pandemijos buvo atidėtos metams. Šioje šventėje dalyvavo daug žmonių. Šventoji Dievo tauta Viešpaties dieną susitelkė priešais Eucharistijos, iš kurios nuolatos gimsta ir atgimsta, slėpinį. Toji tauta buvo apkabinta virš altoriaus iškilusio kryžiaus, rodančio tą pačią kryptį, kaip ir Eucharistija: nuolankios ir nesavanaudiškos meilės kelią, dosnios ir pagarbios meilės, nuo supasaulėjimo apvalančio ir link esmės vedančio tikėjimo kelią“, – sakė popiežius Pranciškus.
Maldos kelionė baigėsi Slovakijoje, Švč. Mergelės Marijos Sopulingosios šventės dieną, kuri taip pat yra nacionalinė religinė šventė. Ir ten, Šaštine, Septynių Marijos Skausmų šventovėje, į Motinos šventę susirinko didelė jos vaikų minia.
Tad jo maldos piligrimystė Europos širdyje, anot popiežiaus, prasidėjo adoracija ir baigėsi liaudies pamaldumu. Tam kviečiama visa Dievo tauta: garbinti, melstis, eiti, leistis į piligrimystę, atgailauti ir pasiekti taiką, gauti Viešpaties duodamą džiaugsmą. Tai ypač svarbu Europos kontinente, kuriame Dievo buvimas yra užgožiamas vartotojiškumo ir iš senų bei naujų ideologijų gimusio mąstymo, kuris nori tapti vieninteliu.
„Štai ką mačiau susitikime su šventąja Dievo tauta: ištikimą tautą, kuri kentėjo nuo ateistinio persekiojimo. Mačiau ir žydų, mūsų brolių bei seserų veidus, su kuriais prisiminėme Šoa. Negali būti maldos be atminties“, – sakė popiežius. Jis prisiminė pokalbį su vienu slovakų vyskupu, kuris pasakojo, jog slėpdamasis nuo komunistų dirbo tramvajaus vairuotoju. Tokie buvo persekiojimo laikai. Reikia atsiminti savo istoriją, savo tautos ir jos žmonių istoriją. Tai padės gerai melstis.
Reikia atsiminti savo istoriją, savo tautos ir jos žmonių istoriją. Tai padės gerai melstis.
„Antrasis aspektas“, – tęsė jis, – „ši kelionė buvo piligrimystė prie šaknų“. Pasak popiežiaus, jis tarsi ranka galėjo šias šaknis paliesti susitikimuose su broliais vyskupais Budapešte ir Bratislavoje, atmindamas šviesius šių kraštų tikėjimo liudytojus. Šios šaknys siekia IX amžių, šventųjų brolių Kirilo ir Metodijaus evangelizavimo darbą.
Anot Pranciškaus, šie šventieji taip pat buvo nuolatiniai jo piligrimystės dalyviai. Popiežius pažymėjo, jog šių šaknų stiprybę jautė Dieviškosios liturgijos pagal bizantiškas apeigas šventime Prešove, Kryžiaus išaukštinimo šventės dieną. Giesmėse jautė šventos ir ištikimos Dievo tautos širdies plakimą, užgrūdintą vardan tikėjimo iškęstų kančių.
„Daug kartų pabrėžiau, jog šios šaknys yra gyvos, pilnos gyvybingos limfos – Šventosios Dvasios, ir turi būti saugomos“, – sakė popiežius. Tačiau, anot jo, ne kaip muziejaus eksponatai. Šių šaknų negalima išduoti ir sterilizuoti ideologizavimu ar palenkimu prestižo ir galios interesams, uždarai tapatybei. Mums Kirilas ir Metodijus nėra paprasti istoriniai personažai, kuriuos reikia priminti, bet evangelizavimo metodo ir nuostatos mokytojai, sektini pavyzdžiai, taip pat ir dėl visuomeninio įsipareigojimo. Anot popiežiaus, lankydamasis Europos širdyje jis dažnai pagalvodavo ir apie Europos Sąjungos tėvus, apie kokią Europą jie svajojo – tikrai ne apie kolonizavimo madingomis ideologijomis agentūrą.
Šaknys kaip liudijimas, kaip pavyzdys – taip suvokiamos, jaučiamos šaknys yra ateities garantas: iš jų išaugs stiprūs vilties daigai.
Popiežius patarė kiekvienam bendrosios trečiadienio audiencijos dalyviui asmeniškai pagalvoti, prisiminti savo šaknis, savo senelius, savo istoriją. Medis gali užmegzti naujus žiedus, nes turi šaknis. Mūsų augimas susijęs su mūsų šaknimis, iš jų gaunama stiprybe. Nukirsti šaknis vardan to, kad viskas būtų nauja, persmelkta naujų ideologijų prie gero neveda, nepadeda augti, įstums į bėdą.
Trečiasis kelionės matmuo: tai buvo vilties piligrimystė. Viltį, pasak Šventojo Tėvo, jis matė nepamirštamame susitikime su jaunimu Košicės stadione. Šis šventės momentas pandemijos kontekste buvo stiprus vilties ženklas taip pat ir dėl to, kad joje dalyvavo daug jaunų porų su savo vaikais. Daug kur yra demografinė žiema, o šiose šalyse žydi poros su vaikais. Popiežius paminėjo savo orumą gynusios slovakės palaimintosios Annos Kolesorovos vardą: prievarta prieš moteris tebėra atvira žaizda.
Nukirsti šaknis vardan to, kad viskas būtų nauja, persmelkta naujų ideologijų prie gero neveda, nepadeda augti, įstums į bėdą.
Viltį skleidė ir daug žmonių, kurie tyliai darbuojasi ir rūpinasi savo artimu, kaip kad Gailestingumo misionierės benamiais Bratislavos Betliejaus centre. Jos iš tiesų šaunios, daug meldžiasi, daug padeda, tikros mūsų civilizacijos herojės.
„Noriu paprašyti, kad visi padėkotume Motinai Teresei ir šioms vienuolėms: paplokime visi kartu šioms šaunioms seserims“, – pakvietė Pranciškus.
Popiežius prisiminė ir susitikimą su romų bendruomene ir su tais, kurie kartu su jais eina brolybės bei įtraukties keliu. Pasak Pranciškaus, romų surengtoje šventėje buvo kažkas evangeliško.
„Brangūs broliai ir seserys, ši viltis realizuojasi ir tampa konkrečia tik tada, kai eina drauge su kitu žodžiu – kartu“, – baigdamas bendrosios trečiadienio audiencijos katechezę sakė popiežius Pranciškus, dar kartą priminęs, kad susitikimuose Budapešte ir Slovakijoje susirinko įvairių apeigų katalikai, broliai iš kitų krikščioniškų konfesijų, broliai žydai, išpažįstantieji kitas religijas, kartu su silpniausiais.
„Tai yra kelias, nes ateitis bus viltinga tada, jei bus bendra“, – pasakė Pranciškus. Paskutiniais žodžiais jis padėkojo visiems, kurie prisidėjo prie jo kelionės: vyskupams, civilinei valdžiai, savanoriams ir kiekvienam, kuris meldėsi už ją. „Prašau, pridėkite dar vieną maldą, kad per kelionę išbarstytos sėklos atneštų gausų derlių. Melskimės už tai“, – prašė Šventasis Tėvas.
