Gegužės 31 d. bendrojoje audiencijoje popiežius pristatė dar vieną didį apaštalinio uolumo, meilės ir draugystės pavyzdį – jėzuitą Matteo Ricci (1552–1610) (Matėjo Ričį), pelniusį kinų šviesuolių ir imperatoriaus pripažinimą bei vietą Kinijos istorijoje.
Jaunasis Matteo Ricci, priminė popiežius Pranciškus, gimė Mačeratos mieste centrinėje Italijoje, Markės regione. Kaip ir daug kitų to laikotarpio jėzuitų, troško būti pasiųstas misijai į Tolimuosius rytus. Tačiau patekti ten nebuvo paprasta – tą nesėkmingai bandė padaryti virš dviejų dešimčių jėzuitų. Todėl M. Ricci ir kitas jėzuitas skyrė daug laiko pasirengimui: uoliai mokėsi kinų kalbos ir papročių. Jiems pavyko gauti leidimą apsistoti krašto pietuose, tačiau prireikė 18 metų, praleistų keturiuose skirtinguose miestuose, kol jis pasiekė Pekiną, kantrybe ir ištverme, gaivinamas nepalaužiamo tikėjimo, įveikęs sunkumus, pavojus, pasipriešinimą ir nepasitikėjimą.
Matteo Ricci, pasak popiežiaus, su visais sutiktais žmonėmis visada stengėsi eiti dialogo ir draugystės keliu, o tai jam atvėrė daug durų skelbti krikščionišką tikėjimą. Pirmasis jo veikalas kinų kalba buvo būtent traktatas „Apie draugystę“, sulaukęs didelio atgarsio. Norėdamas pritapti prie kinų kultūros ir gyvenimo, jis iš pradžių rengėsi kaip budistų vienuolis, bet vėliau suprato, kad geriausia būtų perimti literatų gyvenimo būdą ir aprangą. Jėzuitas nuodugniai išstudijavo jų klasikinius tekstus, kad galėtų pateikti krikščionybę teigiamame dialoge su konfucionizmo išmintimi ir kinų visuomenės papročiais. Pirmaisiais Bažnyčios egzistencijos amžiais Bažnyčios tėvai sugebėjo „įkultūrinti“ krikščionių tikėjimą per dialogą su graikų kultūra.
Puikus M. Ricci mokslinis pasirengimas kėlė kinų šviesuolių susidomėjimą ir susižavėjimą. Jo garsusis pasaulio žemėlapis, aprėpęs tuometines žinias, parodė kinams, jog egzistuoja daug didesnė tikrovė, nei jie galėjo įsivaizduoti. Taip pat jėzuito ir kitų po jo atvykusių misionierių matematikos ir astronomijos žinios prisidėjo prie vaisingo Rytų ir Vakarų kultūros bei mokslo susitikimo, dialogo ir draugystės nusiteikime. M. Ricci darbas nebūtų buvęs įmanomas be draugų kinų bendradarbiavimo.
Tačiau M. Ricci mokslininko šlovė neturi aptemdyti jo pastangų giliausios motyvacijos: skelbti Evangeliją. Moksliniu dialogu pelnytas pasitikėjimas leido jam autoritetingai pasiūlyti tikėjimo tiesą ir krikščionišką moralę. Apie tai jis rašo savo pagrindiniuose veikaluose kinų kalba kaip kad „Tikroji Dangaus Viešpaties prasmė“.
Ne vien erudicija, bet ir pats M. Ricci religinio gyvenimo, dorybių ir maldos liudijimas, meilė, nuolankumas ir visiškas nesidomėjimas garbe bei turtais daug jo mokinių ir draugų kinų paskatino priimti katalikų tikėjimą. Galima mintinai išmokti Credo, bet jei savo gyvenimu neliudiju tai, ką skelbiu, tai bus veltui. Didžiųjų evangelizuotųjų jėga yra būtent nuoseklumas, žodžio laikymasis, pažymėjo Pranciškus.
Paskutinėmis gyvenimo dienomis, paklaustas kaip jaučiasi, jėzuitas misionierius atsakė, kad svarsto kas didesnis – viduje jaučiamas džiaugsmas ir linksmumas, kad, pasibaigus gyvenimo kelionei, sutiks Dievą ar liūdesys palikti mylimus misijos bendražygius ir tai, ką jis dar galėjo padaryti, tarnaudamas Viešpačiui. Lygiai taip pat, susumuodamas Dievo meilę ir apaštalinį uolumą, svarstė apaštalas Paulius (žr. 1 Fil, 22–24).
M. Ricci mirė Pekine 1610 metais, sulaukęs 57 metų amžiaus, atidavęs visas jėgas misijai. Jo gyvenimo pavyzdys yra aktualus ir gyvas modelis: tiek meile tautai, kurios tarpe apsigyveno, tiek krikščioniško gyvenimo nuoseklumu. Jis nusipelno pripažinimo, nes buvo didelis mokslininkas, nes buvo drąsus žmogus, nes parašė daug knygų. Bet ypač todėl, kad nuosekliai gyveno pašaukimu sekti paskui Jėzų Kristų.
„Broliai, seserys, šiandien kiekvienas savo viduje paklauskime: ,esu nuoseklus, ar nelabai“, – trečiadienio katechezėje sakė popiežius Pranciškus.
