„Kuo žmonės laiko Žmogaus Sūnų?“ – šis Jėzaus klausimas yra dienos Evangelijos ir popiežiaus Pranciškaus vadovauto sekmadienio vidudienio maldos susitikimo Šv. Petro aikštėje centre.
Ką žmonės kalba apie Jėzų? Paprastai, pažymi Pranciškus, gražius dalykus: daug kas jį mato kaip didį mokytoją, kaip ypatingą asmenį – gerą, teisingą, drąsų, nuoseklų. Bet ar to pakanka suprasti, kas yra Jėzus? Ir ypač – ar to pakanka Jėzui? Ne. Jei jis būtų tik praeities veikėjas – kokiais to laiko žmonėms buvo kiti Evangelijoje minimi žmonės, Jonas Krikštytojas, Mozė, Elijas ir didieji pranašai – jis būtų tik gražus atsiminimas iš praėjusių laikų. Bet Jėzui tai netinka. „O kuo jūs mane laikote?“ – užduoda esminį klausimą Viešpats mokiniams. Jis nenori būti istorijos veikėju ar praeities pranašu. Jis nori būti artimu Dievu.
„Kristus yra ne praeities atsiminimas, bet dabarties Dievas“, – sakė popiežius. Jei jis būtų tik istorinė asmenybė, sekti juo šiandien būtų neįmanoma: atsidurtume prieš didžiulę laiko prarają, prieš pavyzdį, kuris yra tarsi labai aukštas ir neįkopiamas kalnas. Norėtume į jį įkopti, bet neturėtume gebėjimų ir reikiamų priemonių. O Jėzus, priešingai, yra gyvas ir mus lydi, jis yra šalia mūsų, jis siūlo mums savo Žodį ir malonę, kurie mus apšviečia ir atgaivina kelionėje. Jis, patyręs ir išmintingas vadovas, džiaugiasi mus lydėdamas sudėtingiausiais takeliais ir kopimais.
gyvenimo kelyje nesame vieni.
„Brangūs broliai ir seserys, gyvenimo kelyje nesame vieni, nes Kristus yra su mumis ir padeda mums keliauti taip, kaip jis padėjo Petrui ir kitiems mokiniams“, – kalbėjo popiežius. Būtent tai, malonės padedamas, Petras suprato ir atpažino Jėzuje – „Mesiją, gyvojo Dievo sūnų“. Ne personažą iš praeities, bet dabartyje laukiamą Mesiją. Ne mirusį didvyrį, bet gyvojo Dievo Sūnų, tapusį žmogumi, kad dalytųsi mūsų kelionės nuovargiu ir džiaugsmu.
Tad nepraraskime drąsos, jei kartais krikščioniškojo gyvenimo viršūnė atrodo per aukšta, o kelias – per status. Žvelkime į Jėzų, kuris eina šalia mūsų, priima mūsų silpnybes, dalijasi mūsų pastangomis ir uždeda savo tvirtą ir švelnią ranką ant mūsų silpnų pečių. Su juo šalia taip pat ištieskime ranką vienas kitam ir atnaujinkime savo pasitikėjimą: su Jėzumi įmanoma tai, kas mums patiems atrodė neįmanoma.
Šiandien, pasak Pranciškaus, mums pravartu pakartoti svarbųjį klausimą, nuskambėjusį iš jo lūpų: „O kuo jūs mane laikote?“ Kas man yra Jėzus? Didi asmenybė, atskaitos taškas, nepasiekiamas pavyzdys? Ar Dievo Sūnus, kuris eina šalia manęs ir gali lydėti iki pat šventumo viršūnės, kurios vienas negaliu pasiekti? Ar Jėzus tikrai gyvas mano gyvenime, ar tikrai yra mano Viešpats? Ar patikiu jam save sunkumų metu? Ar rūpinuosi jo artumu priimdamas Dievo žodį ir sakramentus? Ar leidžiu, kad jis mane vestų kartu su broliais ir seserimis, bendruomenėje?
„Marija, Kelio Motina, padėk mums pajusti savo Sūnų gyvą esant šalia mūsų“, – meldė popiežius.
