Popiežiai savąjį taikdarystės pašaukimą vykdo siekdami visos žmonijos gerovės, todėl jie niekada nepalaiko kurios nors vienos konflikto pusės, sakė tėvas Federico Lombardi SJ (Federikas Lombardi), Vatikano Josepho Ratzingerio – Benedikto XVI – fondo prezidentas ir buvęs ilgametis Šventojo Sosto spaudos tarnybos direktorius, duodamas interviu lenkų katalikų žinių agentūrai KAI.
Tėvas F. Lombardi visų pirma priminė popiežiaus Jono Pauliaus II laikyseną jo pontifikato metais vykusių konfliktų atžvilgiu. Labai iškalbingas gestas buvo 1986 m. vykęs įvairių religijų atstovų maldos už taiką susitikimas Asyžiuje. Dėl savo naujumo jis sulaukė didelio pasaulio žiniasklaidos dėmesio.
Visų krikščioniškųjų Bažnyčių ir įvairių pasaulio religijų atstovų susitikimas ir kreipimasis į Dievą, kuris yra taikos Dievas, turėjo labai teigiamų pasekmių ir ekumeniniam bei tarpreliginiam dialogui.
Tėvas F. Lombardi priminė popiežiaus Jono Pauliaus II raginimus, kai vyko karas Balkanuose, po 2001 m. išpuolio prieš Pasaulio prekybos centrą Niujorke, prieš antrąjį Persų įlankos karą 2003 m. Tų krizių metais Jonas Paulius II buvo visame pasaulyje pripažįstamas moralinis autoritetas.
Kiti siūlė kitokius sprendimus, tačiau popiežius buvo aukščiau konflikto šalių, laikydamas karą visos žmonijos tragedija. Pasaulis šią jo laikyseną vertino.
Tėvas F. Lombardi pabrėžė, kad popiežiams skirtas taikdarystės pašaukimas visuomet yra vykdomas atsižvelgiant į visos žmonijos gerovę. Negalima iš popiežių reikalauti tokio požiūrio, tarsi jie būtų karo kapelionai.
Popiežiai visada yra aukščiau kariaujančių šalių siekių.
Popiežiai visada yra aukščiau kariaujančių šalių siekių. Tokia buvo visų naujųjų laikų popiežių laikysena – Benedikto XV per Pirmąjį pasaulinį karą, Pijaus XII per Antrąjį pasaulinį karą, vėliau Jono XXIII, Pauliaus VI, Jono Pauliaus II.
Dabar tokia yra ir popiežiaus Pranciškaus laikysena. To ir laukiama iš popiežiaus. Jis, kaip Kristaus atstovas žemėje, palaiko ne kurią nors pusę, bet siekia visų tautų brolybės ir ieško būdų, kaip padaryti viską, kas įmanoma, kad ji būtų atkurta.
Popiežius žiūri į pasaulio, kuris dabar yra sužeistas, ateitį. Reikia žvilgsnio iš tikėjimo perspektyvos. Popiežius negali nesistengti to daryti.
Žinoma, tai neatima iš užpultos valstybės teisės gintis. Apie šią teisę kalbama Katalikų Bažnyčios Katekizme ir Bažnyčios socialinio mokymo tekstuose. Tačiau tai nesumenkina fakto, kad dar gilesnė problema yra žmonių santykių gydymas: kaip sukurti tokius žmonių santykius, kurie remtųsi ne jėga ir ginklais, bet taika.
