Sekmadienio Mišių Evangelijoje skambėjo Jėzaus palaiminimai. Pirmąjį – „Palaiminti dvasingieji vargdieniai: jų yra dangaus karalystė“ (Mt 5, 3), – popiežius Pranciškus komentavo trumpoje katechezėje prieš „Viešpaties angelo“ maldą.
Kas yra dvasingieji vargdieniai? Kas tie žmonės, kuriuos Jėzus vadina turinčiais vargdienio dvasią? Tai tie, sakė popiežius, kurie žino, kad jiems nepakanka savęs pačių, kad jiems reikia Dievo. Jie supranta, kad Dievas yra gėrio šaltinis ir kad viską, ką turi, jie yra gavę kaip dovaną. Todėl dvasingieji vargdieniai brangina tai, ką gauna, ir trokšta, kad jokia dovana nenueitų niekais. Pasak popiežiaus, šis Kristaus palaiminimas – tai mums visiems skirtas kvietimas branginti visa, ką turime, ir nieko nešvaistyti.
Visų pirma turime brangti tai, kas mes patys esame. Kiekvienas iš mūsų yra vertybė, nepriklausomai nuo turimų dovanų. Kiekviena moteris ir kiekvienas vyras yra apdovanoti ne tik talentais, bet ir orumu, yra Dievo mylimi. Jėzus mums primena, kad esame palaiminti ne dėl to, ką turime, bet dėl to, kas esame. Negerbti savęs paties – tai viena iš dvasinio skurdo apraiškų. Dievo padedami turime kovoti su pagunda laikyti save netinkamais, nevykusiais ir apgailėtinais.
Branginti tai, ką esame gavę, ir nešvaistyti reiškia ir pareigą tausoti materialines gėrybes, visų pirma nešvaistyti maisto. Kasmet iššvaistoma maždaug trečdalis viso pasaulyje pagaminamo maisto. Ir tai tuo metu, kai tiek daug žmonių badauja! Kūrinijos ištekliai negali būti taip neatsakingai naudojami. Gėrybės turi būti tausojamos ir jomis turi būti dalijamasi, kad niekam netrūktų to, kas būtina, sakė popiežius.
Turime gerbti ir branginti visus žmones. Išmetimo kultūra vadovaujasi taisykle: naudojuosi kitu žmogumi tol, kol man reikia, o kai nereikia, kai man jis neįdomus ar trukdo, tuomet jį išmetu.
Trečiasis pareigos nešvaistyti Dievo dovanų aspektas yra susijęs su kitais žmonėmis. Turime gerbti ir branginti visus žmones. Išmetimo kultūra vadovaujasi taisykle: naudojuosi kitu žmogumi tol, kol man reikia, o kai nereikia, kai man jis neįdomus ar trukdo, tuomet jį išmetu. Taip dažnai elgiamasi su pačiais pažeidžiamiausiais: negimusiais vaikais, pagyvenusiais žmonėmis, vargšais ir likimo nuskriaustaisiais. Tačiau žmonių negalima išmesti, niekada! Kiekvienas žmogus yra šventa ir nepakartojama dovana. Turime visada gerbti žmogaus gyvybę.
„Brangūs broliai ir seserys, užduokime sau keletą klausimų, – kalbėjo Pranciškus. – Kaip gyventi pagal vargdienių dvasią? Ar skiriu vietos Dievui, ar tikiu, kad jis yra mano gėris, mano tikrasis, didysis turtas? Ar tikiu, kad jis mane myli? O gal liūdžiu ir negerbiu savęs, pamiršdamas, kad esu dovana? Ar stengiuosi nešvaistyti, ar atsakingai naudoju daiktus, prekes? Ar noriu jais dalytis su kitais? Galiausiai: ar pažeidžiamus žmones laikau brangiomis dovanomis, kuriomis Dievas prašo mane rūpintis? Ar prisimenu vargšus, tuos, kuriems trūksta būtiniausių dalykų?“
Pabaigoje popiežius meldė Švenčiausiąją Mergelę Mariją, Palaiminimų Moterį, kad ji mus mokytų su džiaugsmu liudyti gyvenimo dovanos grožį.
