Kristaus Krikšto sekmadienio Evangelijos skaitys pasakoja apie Jėzaus viešosios veiklos pradžią – jo krikštą Jordano upėje. Jėzus ėjo krikštytis su nusidėjėliais ir meldėsi, o tuomet balsas iš dangaus prabilo: „Tu mano mylimasis Sūnus, tavimi aš gėriuosi“.
Popiežius Pranciškus, Jėzaus Krikšto sekmadienio vidudienio maldos kalboje sakė, kad malda ir mums atveria dangų: suteikia gyvybės deguonies, leidžia atgauti kvapą ir matyti kur kas plačiau. O virš visko, leidžia išgyventi tą, ką Jėzus patyrė Jordano upėje – malda leidžia pajusti, kad esame Dievo mylimi.
Kai melžiamės, Dievas Tėvas ir mums, kaip Jėzui, sako: „Tu mano sūnus, dukra – mano mylimasis, mylimoji. Tapome Dievo vaikais mūsų Krikšto dieną, kai pasinėrėme Kristuje ir tapome mylimais Tėvo vaikais. „Todėl neužmirškite savo Krikšto datos!“, – prašė Pranciškus. Popiežius paragino susimąstyti apie asmeninę maldą: kokia mano malda – meldžiuosi iš įpročio, per prievartą, ar puoselėju vidinį bendravimą su Dievu, dialogą, ar klausausi jo žodžio.
Neapleiskime maldos: tam skirkime laiko, galime melstis trumpais pamaldžiais dūsavimais, kuriuos galime dažnai kartoti; kasdien skaitykime Evangeliją, ragino popiežius.
Popiežius Pranciškus taip pat apmąstė Jėzaus krikšto įvykį Jordano upėje. Jėzus, nuėjęs pas Joną krikštytis, nedarė stebuklų, nelipo į sakyklą mokyti. Jis stojo į eile su nusidėjėliais, atėjusiais pas Joną krikštytis. Šitaip jis dalijasi visų mūsų, nusidėjėlių, likimu – nusileisdamas iki mūsų. Jėzus į Jordano vandenį įbrido kaip į sužeistos žmonijos istoriją, pasinėrė į mūsų gyvenimo vandenį, kad jį išvalytų. Jis nepakyla virš mūsų, o nusileidžia iki mūsų.
Pasak popiežiaus, labai svarbus Jėzaus krikšto momentas buvo jo malda. Evangelijoje sakoma, kad „Jėzus pasikrikštijęs meldėsi“. Tačiau ar Viešpats Jėzus, Dievo Sūnus, meldžiasi taip, kaip mes? Evangelija daug kartų mini, kad Jėzus daug laiko praleido maldoje: kiekvienos dienos pradžioje, dažnai naktį ir prieš svarbius sprendimus Jėzus meldėsi. Jo malda buvo gyvas pokalbis – intymus dialogas su Tėvu.
Malda yra būdas leisti Dievui veikti mumyse, kad suvoktume, ką jis nori pasakyti mums sunkumuose, kad įgautume jėgų žengti pirmyn.
Šio sekmadienio Evangelijos skaitinyje galime pastebėti du Jėzaus gyvenimo judesius: vienas – jis nusileidžia iki mūsų, iki Jordano upės vandens, antras – jis pakelia žvilgsnį ir širdį; meldžiasi Tėvui.
Tai ypatingas pamokymas. Visi esame pasinėrę į savo gyvenimo problemas ir visokias bėdas, susiduriame su sudėtingomis situacijomis, kurios slegia. Bet kad jos mūsų neužtroškintų, turime viskuo pakilti į viršų. Būtent tai ir daro malda, kuri nėra bėgimas nuo tikrovės, nei magiškas ritualas. Malda yra būdas leisti Dievui veikti mumyse, kad suvoktume, ką jis nori pasakyti mums sunkumuose, kad įgautume jėgų žengti pirmyn.
Malda padeda, nes suvienija su Dievu, įgalina susitikti su juo. Malda yra raktas, atrakinantis širdį Dievui, leidžiantis išgirsti jo žodį. Malda yra šlovinimas – tyloje, kai patikime jam visa, kuo gyvename. Kartais malda gali būti kaip šauksmas-skundas į Dievą, tarsi Jobo šauksmas nepaaiškinamo blogio akivaizdoje. Bet virš visko, malda mums atveria dangų, leidžia pajusti, kad esame Dievo mylimi.
Melskime Mariją, maldos moterį, ji savo gyvenimą pavertė Dievo šlovinimo malda, ragino popiežius sekmadienį šv. Petro aikštėje kreipdamasis į vidudienio maldos dalyvius.
