Trečiąją ir paskutinę kelionės Kazachstane dieną – ketvirtadienį, rugsėjo 15-ąją, popiežius Nur Sultane susitiko su Bažnyčios Kazachstane atstovais ir Vidurinės Azijos vyskupais. Popiežius atvyko į susitikimą arkivyskupijos katedroje po rytmetinių Mišių, kurias jis aukojo privačiai apaštališkosios nunciatūros koplyčioje, ir susitikimo su Vidurinės Azijos kraštuose tarnaujančiais jėzuitais.
Popiežius katedroje, pašvęstoje M. Marijai, Nuolatinei Pagalbai, klausėsi tikinčiųjų liudijimų. Apie mažosios kaimenės gyvenimą ir iššūkius daugiakultūriniame ir daugiareliginiame Kazachstane liudijo kunigas, vienuolė, pasaulietė ir pastoracijos darbuotojas. Po to į susirinkusius Kazachstano ir Vidurinės Azijos vyskupus, kunigus, diakonus, pašvęstuosius, seminaristus ir pastoracijoje tarnaujančius pasauliečius kreipėsi popiežius.
Jis visų pirma užtikrino, kad Bažnyčioje nėra svetimšalių, nors beveik visi Kazachstano katalikai yra kilę iš skirtingų kraštų. „Bažnyčios grožis glūdi tame, kad esame viena šeima, kurioje nėra svetimųjų: esame šventoji Dievo tauta, praturtinta daugelio tautų. Visų mūsų pašaukimas – skelbti Jėzaus naujumą.“ Popiežius drąsino „nepaliaujamai skelbti išganymo širdyje esantį Jėzų: Jėzaus naujumą ir naujumą, kuris yra pats Jėzus“.
„Tikėjimas nėra praeities dalykų paroda, o visuomet aktualus įvykis – čia ir dabar mūsų gyvenimuose įvykstantis susitikimas su Kristumi“, – sakė Pranciškus.
Anot jo, „mažas vietinės Bažnyčios narių skaičius tokioje didžiulėje šalyje gali kelti menkavertiškumo ir nepakankamumo jausmus“, tačiau „Jėzuje atrandame staigmeną – Evangelija tvirtina, kad būti mažutėliais, būti vargdienio dvasios yra palaiminimas, nes mažumas nuolankiai atiduoda mus Dievo galiai, skatina neremti bažnytinės veiklos vien savo galimybėmis“. Popiežius pridūrė, kad „tai yra malonė – mažosios kaimenės malonė: turime ne stiprumą rodyti, ne didelius skaičius, ne struktūras ar bet kokias kitas žmogiško reikšmingumo išraiškas, o leistis Viešpaties vedami, kad su nuolankumu tarnautume kitiems. Būti niekuo turtingais ir viskuo vargšais, eiti su paprastumu, lydėti savo seseris ir brolius, į visas gyvenimo situacijas nešant Evangelijos džiaugsmą“.
Popiežius akcentavo pasauliečių svarbą. „Visi mes esame Viešpaties mokiniai, visi esame svarbūs, visi su tokiu pat orumu. Ne tik vyskupas, kunigas ar pašvęstieji, bet visi pakrikštytieji buvo panardinti į gyvenimą Kristuje ir pašaukti priimti jo paveldą ir Evangelijos pažadą. Todėl reikia pasauliečiams suteikti erdvės. Tai naudinga – šitaip bendruomenė nesustabarės, išvengs klerikalizmo.“ „Sinodiška Bažnyčia, – tęsė popiežius, – einanti į Šventosios Dvasios ateitį, yra dalyvaujanti Bažnyčia, turinti bendrą atsakomybę. Tokia Bažnyčia geba išeiti į pasaulį, nes yra išmokyta bendrystės.“
Popiežius pasidžiaugė tikinčiųjų liudijimuose išgirdęs, kad Evangelijai ištikima Bažnyčia geba šalintis egoizmo vardan nekainojamos meilės. „Tai išėjimas iš savęs, kurio nuolat reikia kiekvienam mokiniui. Tai poreikis brandinti malonę, gautą per Krikštą, kuris verčia visur – bažnytiniuose susitikimuose, šeimoje, darbe, visuomenėje – tapti bendrystės ir taikos moterimis ir vyrais, sėjančiais gėrį ten, kur jie yra.“
Popiežius savo linkėjimus pavedė Kazachstano tikėjimo liudytojų, Karagandoje mirusių palaimintųjų kun. Vladislavo-Antonijaus Bukovinskio, vysk. Nikitos Budkos, kun. Aleksijaus Zarickio ir Dievo tarnaitės Gertrūdos Detzel užtarimui. „Jie atnešė į pasaulį Kristaus meilę, o jūs esate jų paveldas: tad būkite naujo šventumo pažadas!“, – linkėjo popiežius. Pranciškus meldė Mariją, Taikos Karalienę, kad Kazachstane „atitirpintų įšalusias širdis, sušildytų bendruomenes atnaujinta brolybės šiluma, sužadintų naują viltį ir entuziazmą dėl Evangelijos!“.
