Šv. Petro aikštėje trečiadienio rytą vykusios bendrosios audiencijos dalyviai klausėsi popiežiaus katechezės apie Šventąją Dvasią. Naujo katechezių ciklo antroje dalyje buvo kalbama apie du Biblijoje pabrėžiamus Šventosios Dvasios bruožus – jėgą ir laisvę.
Svarbiausias dalykas, kuriuo apibūdiname kitą žmogų, yra jo vardas, sakė Pranciškus. Kitą žmogų mes vadiname vardu. Kai apie jį galvojame, pirmiausia prisimename vardą. Trečiasis Trejybės asmuo taip pat turi vardą – Šventoji Dvasia. Tačiau pirmieji Apreiškimo gavėjai, pranašai, psalmininkai, Marija, Jėzus ir apaštalai, Šventąją Dvasią vadino Ruah vardu, kuris reiškia kvėpavimą, dvelksmą, vėją. Neatsitiktinai per Sekmines Šventoji Dvasia ant apaštalų nužengė lydima ūžesio, tarsi kilus smarkiam vėjui.
Ką apie Šventąją Dvasią mums sako jos vardas Ruah? Pasak popiežiaus, vėjo įvaizdis pirmiausia reiškia Šventosios Dvasios galią. „Dvasios galia“ – tai Biblijoje labai dažnai vartojamas terminas. Nes juk vėjas – tai iš tiesų didžiulė, nesutramdoma jėga. Tačiau norėdami suprasti, ką Apreiškimas sako apie Šventąją Dvasią, neturime sustoti ties Senuoju Testamentu, bet klausytis, ką apie ją sako Jėzus. Greta galios Jėzus pabrėžia dar vieną savybę – laisvę. Naktį pas jį apsilankiusiam Nikodemui Jėzus sako: „Vėjas pučia, kur nori; jo ošimą girdi, bet nežinai, iš kur ateina ir kurlink nueina. Taip esti ir su kiekvienu, kuris gimė iš Dvasios“ (Jn 3, 8).
Dvasia kuria ir gaivina institucijas, bet pati negali būti institucionalizuota, sudaiktinta.
„Iš tiesų vėjo neįmanoma suvaldyti, – sakė Pranciškus. – Teigti, kad Šventąją Dvasią galima uždaryti į sąvokas, apibrėžimus, tezes ar traktatus, reikštų ją neigti, sumenkinti. Tokia pagunda yra bažnytinėje sferoje – noras Šventąją Dvasią uždaryti kanonuose, institucijose, apibrėžimuose. Dvasia kuria ir gaivina institucijas, bet pati negali būti institucionalizuota, sudaiktinta. Vėjas pučia, „kur nori“, taip ir Dvasia savo dovanas skirsto taip, kaip nori.“
Pasak šv. Pauliaus, ši tiesa yra pagrindinis krikščioniškosios veiklos dėsnis: „Kur Viešpaties Dvasia, ten ir laisvė“ (2 Kor 3, 17). „Tai ypatinga laisvė, visiškai kitokia, nei įprasta, – aiškino Pranciškus. – Tai ne laisvė daryti, ką nori, bet laisvė laisvai daryti tai, ko nori Dievas! Ne laisvė daryti gera ar bloga, bet laisvė daryti gera ir daryti tai laisvai. Kitaip tariant, vaikų, o ne vergų laisvė.“
Iš kur pasisemti šios Dvasios laisvės, tokios priešingos savanaudiškumo laisvei? Atsakymą mums duoda Jėzus, kuris vieną dieną savo klausytojams pareiškė: „Jei Sūnus jus išvaduos, būsite iš tiesų laisvi“ (Jn 8, 36). Tai laisvė, kurią mums suteikia Jėzus. „Prašykime Jėzų, kad per savo Šventąją Dvasią padarytų mus tikrai laisvais vyrais ir moterimis. Laisvais su meile ir džiaugsmu tarnauti“, – baigė katechezę Pranciškus.
