Sekmadienio rytą per Mišias, aukotas Šv. Petro aikštėje, popiežius Pranciškus paskelbė palaimintuoju popiežių Joną Paulių I – Albino Luciani – kuris vadovavo Bažnyčiai tik 34 dienas 1978 m. vasaros pabaigoje, tačiau per labai trumpą savo pontifikatą užsitarnavo „Besišypsančio popiežiaus“ vardą.
Beatifikacijos apeigos vyko Mišių pradžioje. Su prašymu įrašyti Joną Paulių I į Bažnyčios gerbiamų palaimintųjų sąrašą į popiežių kreipėsi vyskupijos, iš kurios buvo kilęs naujas palaimintasis, vyskupas. Popiežius Pranciškus atsakė lotynų kalba perskaityta iškilminga beatifikacijos formule:
„Patenkindami mūsų brolio Renato Marangoni, Belluno ir Feltre vyskupo, daugelio kitų brolių vyskupų ir tikinčiųjų prašymą, gavę Šventųjų skelbimo dikasterijos pritarimą, savo apaštališkąja galia leidžiame, kad garbingasis Dievo tarnas Jonas Paulius I, popiežius, nuo šiol būtų vadinamas palaimintuoju ir kad jo minėjimas būtų švenčiamas kiekvienais metais rugpjūčio 26 d. įstatymo nustatytose vietose ir pagal nustatytas taisykles. Vardan Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios.“
Po paskelbimo palaimintuoju apeigų sekė Mišių Žodžio liturgija. Homilijoje popiežius Pranciškus komentavo šio sekmadienio Evangeliją, kurioje kalbama apie Jėzų, keliaujantį į Jeruzalę. Evangelistas pastebi, kad „kartu su Jėzumi ėjo gausios minios“ (Lk 14, 25). Tačiau į šiuos žmones Jėzus kreipiasi ne itin maloniais, reikliais žodžiais: negali būti jo mokiniu tas, kuris nemyli jo labiau už savo artimuosius, kuris neneša kryžiaus, kuris neatsiriboja nuo žemiškų gėrybių. Kokia yra šių jo įspėjimų prasmė?
Mėgindamas atsakyti į šį klausimą popiežius Pranciškus visų pirma atkreipė dėmesį į paskui Jėzų einančių žmonių gausybę. „Įdomu, ką būtų daręs kitas to meto mokytojas arba ką darytų mūsų laikais gyvenantis lyderis, matydamas, kad jo žodžiai ir charizma pritraukia minias, kad vis didėja pritarimas tam, ką jis kalba?“
Pasak popiežiaus, mūsų laikais turime daug tokių pavyzdžių: „Ypač asmeninių ar socialinių krizių metu, kai esame ant ko nors supykę ar išsigandę ko nors, kas kelia grėsmę mūsų ateičiai, tampame labiau pažeidžiami. Pasidavę emocijoms imame kliautis tais, kurie gudriai pasinaudoja visuomenės baimėmis, kurie mums prisistato gelbėtojais, žinančiais, kaip išspręsti mūsų problemas, nors iš tikrųjų jie nori tik valdyti.“
Pasidavę emocijoms imame kliautis tais, kurie gudriai pasinaudoja visuomenės baimėmis, kurie mums prisistato gelbėtojais, žinančiais, kaip išspręsti mūsų problemas, nors iš tikrųjų jie nori tik valdyti.“
„Jėzus to nedaro, – kalbėjo popiežius, – nes Dievo stilius yra kitoks. Jis nepiktnaudžiauja žmonių poreikiais, nesinaudoja jų silpnybėmis, kad sureikšmintų save. Jam nesvarbūs skaičiai, jis nesiekia pritarimo, aklai nesirūpina savo sėkme. Priešingai, jam kelia nerimą minia, kuri seka paskui jį su euforija ir nerimtu entuziazmu. Todėl jis nesiekia didinti tarp žmonių savo populiarumo, bet prašo kiekvieno atidžiai peržvelgti motyvus, dėl kurių jis seka paskui jį.“
Iš tiesų, sakė Pranciškus, žmonės eina paskui Viešpatį dėl įvairių priežasčių, ir, kaip matome, kai kurios jų yra labai jau žemiškos. „Po tobulai pamaldžia išvaizda gali slėptis paprasčiausias savo poreikių tenkinimas, asmeninio prestižo siekimas, noras būti svarbiam, kontroliuoti padėtį, troškimas užimti vietą ir gauti privilegijų. Tačiau tai nėra Jėzaus stilius. Ir tai negali būti mokinio ir Bažnyčios stilius.“
Viešpats reikalauja kitokio požiūrio. Sekti juo nereiškia tapti dvariškiu ar dalyvauti triumfo eisenoje, taip pat nereiškia apsidrausti gyvybės draudimu. Sekti – tai „nešti kryžių“ (Lk 14, 27), nešti, kaip nešė Viešpats, savo ir kitų naštą, dovanoti gyvenimą, gyventi stengiantis mylėti tokia dosnia ir gailestinga meile, kokia jis mus myli. Tačiau, kad sugebėtume taip gyventi, turime žiūrėti į jį, o nei į save, mokytis mylėti, semtis meilės iš Nukryžiuotojo. Mylėti, net jei tai reiškia aukos kryžių, tylą, nesupratimą, vienatvę, kliūtis ir persekiojimą. Jėzus mūsų prašo: gyvenkite pagal Evangeliją be jokių kompromisų.
„Broliai ir seserys, – tęsė Pranciškus, – toks buvo naujas palaimintasis. Jis gyveno kupinas Evangelijos džiaugsmo, be kompromisų. Jis įkūnijo mokinio neturtą, kuris reiškia ne tik atsiriboti nuo materialinių gėrybių, bet visų pirma nugalėti pagundą statyti save į centrą ir siekti savo šlovės.“
Sekti Viešpačiu nereiškia tapti dvariškiu ar dalyvauti triumfo eisenoje, taip pat nereiškia apsidrausti gyvybės draudimu.
„Popiežius Jonas Paulius I su šypsena sugebėjo perteikti Viešpaties gerumą. Graži yra Bažnyčia, kurios veidas linksmas, giedras ir besišypsantis, kuri niekada neuždaro durų, kuri neslegia širdžių, kuri nesiskundžia ir neturi nuoskaudų, kuri nėra pikta ir nepakanti, kuri nėra suniurusi, kuri negyvena praeities nostalgija“, – sakė Pranciškus ir ragino prašyti šį mūsų tėvą ir brolį, kad jis mums išmelstų „sielos šypseną“. Prašykime to, ko jis pats prašydavo: „Viešpatie, priimk mane tokį, koks esu, su mano ydomis, su mano trūkumais, bet padaryk mane tokį, kokio tu nori“.
Mišių pabaigoje, prieš palaiminimą, popiežius vadovavo tradicinei sekmadienio „Viešpaties angelo“ maldai. Šia proga jis pasveikino į Jono Pauliaus I skelbimo palaimintuoju iškilmę atvykusias oficialias delegacijas, tarp jų – Italijos prezidentą ir Monako kunigaikštystės premjerą, taip pat gausius tikinčiuosius iš naujo palaimintojo gimtosios vyskupijos ir iš vyskupijų, kuriose jis tarnavo.
Galiausiai popiežius paragino visus malda kreiptis į Mergelę Mariją, kad ji išmelstų taikos dovaną visam pasauliui, ypač kenčiančiai Ukrainai. Ji, pirmoji ir tobula Viešpaties mokinė, tepadeda mums sekti Jono Pauliaus I gyvenimo pavyzdžiu ir šventumu.
