Jėzaus žemiško gyvenimo kulminacija yra jo įžengimas į dangų. Tikėjimo išpažinome sakome: „Įžengė į dangų ir sėdi Dievo Tėvo dešinėje“. Ką reiškia šis įvykis? – klausė popiežius per sekmadienio vidudienio maldos susitikimą. Pranciškus kvietė susimąstyti apie du Jėzaus veiksmus prieš įžengimą į dangų.
Jėzus visų pirma pranešė apie suteiksimą Šv. Dvasios dovaną ir paskui palaimino savo mokinius. Jėzus jų neapleidžia. Įžengia į dangų, bet nepalieka vienų. Žengdamas pas Tėvą, jis užtikrina, kad išlies savo Dvasią.
Tad įžengdamas į dangų, Jėzus vietoj to, kad pasiliktų savo kūnu su nedaugeliu, tampa artimas visiems per savo Dvasią. Šventoji Dvasia padarė Jėzų tikrai esantį su mumis, nepaisant laiko ribų, kad taptume jo liudytojais pasaulyje.
Kristus iškėlęs rankas palaimino savo mokinius. Tai kunigo gestas: Kristus, didysis mūsų kunigas, kyla pas Tėvą, kad užtartų mus, pristatytų jam mūsų žmogiškumą. Jis užtaria mus, kad galėtume visuomet būti Tėvo lydimi ir jo laiminami.
Išmokime ir mes užtarimo maldos, kad galėtume užtarti pasaulio viltis ir kančias, kad užtartume taiką. Savo žvilgsniais ir žodžiais laiminkime visus, kuriuos sutinkame kiekvieną dieną, paragino popiežius Pranciškus, kartu kviesdamas melsti Mergelę Mariją, palaimintąją moterį, kad kupina Šventosios Dvasios, visuomet užtartų mus.
