Apie pusantro milijono jaunų žmonių dalyvavo šeštadienio vakarą vykusiame didžiajame Pasaulio jaunimo dienų maldos budėjime, kuris vyko dideliame parke Lisabonos šiaurės rytų pakraštyje, prie į Atlantą įtekančios išplatėjusios Težo upės kranto.
Susitikimą sudarė kelios dalys – jaunimo parengta menine choreografine programa ir malda, popiežiaus kalba ir Švenčiausiojo Sakramento adoracija. Pranciškus, kaip ir per kitus pastaruosius susitikimus su Pasaulio jaunimo dienų dalyviais, atidėjo į šalį iš anksto parengtą tekstą ir kalbėjo ekspromtu.
„Ačiū, kad keliaujate, kad leidotės į kelionę, ačiū, kad esate čia!“, – kreipėsi Pranciškus, primindamas, kad keliavimas, kelionė yra viso šiomis dienomis vykstančio didžiojo renginio tema: „Marija susiruošusi skubiai iškeliavo“ (Lk 1, 39).
Kodėl Marija išskubėjo pas savo giminaitę? Pasak Pranciškaus, paprasčiausiai dėl to, kad Marija myli. „Kas myli, tas skuba“, – pacitavo Pranciškus Tomo Kempiečio „Kristaus sekimą“. Švenčiausioji Mergelė turi dvi priežastis džiaugtis: jai ką tik buvo apreikšta, jog ji taps Išganytojo Motina, o štai dabar dar gavo ir žinią, kad jos giminaitė taip pat laukiasi kūdikio. Ji negalvoja tik apie save, bet tuoj pat skuba padėti.
„Tikrasis džiaugsmas visada yra misionieriškas. Jis skirtas ne vienam žmogui, bet reikia juo pasidalyti su kitais“, – sakė popiežius ir klausė jaunuolių: „Jūs, kuriuos čia atvedė troškimas išgristi Kristaus žinią, atrasti gyvenimo prasmę, savo džiaugsmą pasiliksite sau ar juo pasidalysite su kitais?“
Popiežius prašė taip pat su dėkingumu atsiminti tuos, iš kurių esame gavę visa tai, dėl ko džiaugiamės. Prašė su dėkingumu pagalvoti apie tuos, kurie buvo ir yra šviesos spinduliai mūsų gyvenime: tėvus, senelius, draugus, tikybos mokytojus, kunigus. Jie yra džiaugsmo šaknys, gyvenimu mokytojai. Šį džiaugsmą, kylantį iš šaknų, turime dovanoti, ir mes turime tapti džiaugsmo šaknimis kitiems.
Bet kaipgi tapti džiaugsmo šaknimis? – tęsė Pranciškus. Džiaugsmo nerasite bibliotekoje, jis yra kitur. Reikia ieškoti džiaugsmo bendraujant su kitais, neužsidaryti savyje, negyventi vien savo susigalvotame mažame pasaulyje, neišsižadėti vilties, neišsigąsti gyvenimo kelyje pasitaikančių nuopuolių, parpuolus tuoj pat keltis, padėti atsikelti kitam, ant žemės parblokštam žmogui.
„Palieku jums šiuos kelis patarimus: keliaukite; jei parkrentate, tuoj pat kelkitės; keliaukite turėdami tikslą; kasdien mokykitės gyventi. Gyvenime viskas turi savo kainą, už viską reikia sumokėti, tačiau vienas dalykas yra nemokamas – tai Jėzaus meilė. Taigi, turėdami šią nemokamai gautą dovaną, eikite su viltimi, atsiminkite savo šaknis ir be baimės ženkite pirmyn.“
Ši kelionė – tai trumpa išvyka iš Lisabonos, kur Pranciškus vadovauja Pasaulio jaunimo dienų iškilmėms – didžiajam katalikų sąskrydžiui, į kurį susirinko beveik milijonas jaunų katalikų. Į Portugalijos sostinę jis grįžta šeštadienio vakaro budėjimo pamaldoms, o sekmadienį vadovaus baigiamosioms mišioms, kuriose bus paskelbta kitos religinės šventės vieta.
Šeštadienio, rugpjūčio 5 d., rytą popiežius Pranciškus iš Lisabonos atvyko į Fatimos Švč. M. Marijos šventovę ir kartu su Pasaulio jaunimo dienose dalyvaujančiais sergančiais ir negalią turinčiais jaunuoliais kalbėjo Rožinio maldą.
Baigus pirmosios Rožinio dalies – džiaugsmo slėpinių – apmąstymą, popiežius kreipėsi į pamaldose dalyvavusį jaunimą. Fatima – tai viena lankomiausių piligrimystės vietų. Dievo Motina savo žvilgsniu palydi daugybę šią vietą lankančių piligrimų. Tačiau, pasak popiežiaus, piligrimystė – tai ir pačios Švenčiausiosios Mergelės bruožas. Apie tai kalba Rožinio džiaugsmo dalies slėpiniai: išgirdusi džiugią Apreiškimo žinią, kuri perkeitė jos gyvenimą, Marija tuoj pat leidosi į kelionę, nuskubėjo pas giminaitę Elzbietą.
„Dievo Motina skuba mums į pagalbą kiekvieną kartą, kai iškyla problema, kiekvieną kartą, kai jos šaukiamės, – kalbėjo Pranciškus. – Ji nedelsia, ateina, atskuba. Ji skuba mums padėti, nes yra Motina.“ Popiežius atkreipė dėmesį, kad, nors Švenčiausioji Mergelė yra labai svarbus asmuo tiek Jėzaus gyvenime, tiek vėliau apaštalų bendruomenės ir galiausiai visos Bažnyčios istorijoje, prasidėjusioje po Sekminių, ji niekuomet nesisavina svarbiausio vaidmens. Ji niekada nėra pagrindinė veikėja, bet visada rodo į Jėzų. Visas Marijos gyvenimas, sakė Pranciškus, – tai nieko kita, kaip tik rodyti į Jėzų. Ji visada sako: „Darykite tai, ką jis jums lieps“. Popiežius pabrėžė, kad turime tai atsiminti visada, kai lankomės Marijos šventovėje. Lankydamiesi Fatimoje taip pat atsimename, kiek daug Marijos užtarimo paskatintų širdžių atsivertė į Jėzų.
Popiežius prašė į Fatimos šventovę atvykusį jaunimą kelti akis į Dievo Motiną ir pagalvoti, ką ji šiandien sako, klausti ją: „Motina, ką tu šiandien man rodai? Kas mano gyvenime tau kelia nerimą?“
„Brangūs broliai ir seserys, pajuskime Motinos Marijos artumą. Ji yra Motina, kuri visada rodo į Jėzų ir sako: „Darykite, ką Jėzus jums lieps“. Ji, mūsų Motina, visada yra su mumis ir mus užtaria.“
Istorija
Fatimos istorija prasidėjo 1917 metais, kai, anot tradicijos, portugalai Francisco (Fransišku), jo sesuo Jacinta Marto (Žasinta Martu) bei jų pusseserė Lucia (Lusija) pasakojo, kad Švč. Mergelė Marija jiems pasirodė šešis kartus ir patikėjo tris paslaptis. Pirmosiose dviejose buvo aprašytas apokaliptinis pragaro vaizdas, išpranašauta Pirmojo pasaulinio karo pabaiga ir Antrojo pasaulinio karo pradžia, taip pat išpranašautas sovietinio komunizmo iškilimas ir žlugimas. Vaikams buvo nuo 7 iki 10 metų.
Tuo metu, kai įvyko apsireiškimai, Europoje tebevyko Pirmasis pasaulinis karas, o Portugalijos Katalikų Bažnyčia, 1910 metais Portugalijai tapus respublika, išgyveno krizę. Respublikonų vyriausybė priėmė daugybę antiklerikalinių įstatymų, įskaitant draudimą mokyklose dėstyti tikybą. Tokiomis aplinkybėmis, kai kunigai ir vyskupai buvo ištremti, vizijos padėjo atgaivinti persekiojamą Bažnyčią.
2000 metais Vatikanas atskleidė ilgai lauktą trečiąją paslaptį, apibūdindamas ją kaip pranašystę apie 1981 metų gegužės 13 dienos pasikėsinimą į popiežių Joną Paulių II Šventojo Petro aikštėje, kuris įvyko per pirminės vizijos metines.
Vėlesniuose Lucios, kuri tapo vienuole ir mirė 2005 metais, raštuose rašoma, kad Rusija atsivers ir įsiviešpataus taika, jei popiežius ir visi pasaulio vyskupai pašvęs Rusiją „Nekaltajai Marijos Širdžiai“. Vėliau Lucia tvirtino, kad Jonas Paulius 1984 metais per mišias išpildė šią pranašystę, nors maldoje niekada nenurodė Rusijos.
Praėjusiais metais, melsdamasis už taiką po Rusijos invazijos į Ukrainą, Pranciškus ištaisė 1984 metų klaidą ir paaukojo tiek Rusiją, tiek Ukrainą Švč. Mergelei Marijai.
Pranciškus ne kartą ragino nutraukti Rusijos karą, dažnai reiškė solidarumą su kankinamais ukrainiečių žmonėmis, tačiau susilaikė nuo kritikos Rusijai. Neseniai jis pasiuntė pasiuntinį į Kyjivą, Maskvą ir Vašingtoną su misija, kuria siekiama palengvinti į Rusiją išvežtų ukrainiečių vaikų grąžinimą.
