Popiežius Pranciškus sekmadienį pareiškė esąs laimingas galėdamas vėl gyvai palaiminti Šv. Petro aikštėje susirinkusius tikinčiuosius.
Dėl koronaviruso pandemijos suvaržymų pastarosiomis savaitėmis popiežius tradicinį sekmadieninį palaiminimą suteikdavo stovėdamas prie lektoriumo Apaštalų rūmuose, o jo kreipimasis į tikinčiuosius buvo transliuojamas per televiziją, radiją ir internetu.
Vėliau šį mėnesį Italija pradės palaipsniui atšaukti kai kuriuos apribojimus. Pavyzdžiui, šalies rajonuose, kur matomi COVID-19 pandemijos silpnėjimo ženklai, bus leista atidaryti kavinių ir restoranų lauko staliukus.
Sekmadienį pora šimtų žmonių, tarp kurių buvo vienuolių ir šeimų, susirinko pažiūrėti pro Apaštalų rūmų langą kalbančio pontifiko. Didžiulėje aikštėje žmonės stovėjo laikydamiesi saugaus atstumo.
Popiežius Pranciškus iš gyvai ir tiesiogiai pasveikino maldininkus. „Ačiū Dievui, galime vėl susirinkti šioje aikštėje, – sakė Pranciškus. – Turiu pasakyti, kad pasiilgau aikštės“. „Ačiū Dievui ir ačiū jums, kad esate čia“, – padėkojo jis susirinkusiesiems, nepabūgusiems liūtį Romai pranašaujančių debesų. Trumpoje sekmadienio meditacijoje Šventasis Tėvas komentavo dienos Evangelijos skaitinį, kuris, kaip ir kiti Velykų laikotarpio skaitiniai iki Sekminių iškilmės, priminė įvykius po Viešpaties Prisikėlimo. Šį sekmadienį jis yra apie dar vieną Jėzaus pasirodymą mokiniams, įvykusį po susitikimo su dviem į Emausą keliavusiais mokiniais, kurie Viešpatį atpažino iš duonos laužymo (žr. Lk 24).
Kai šie mokiniai atėjo į Jeruzalę ir apie viską papasakojo apaštalams, Jėzus vėl netikėtai pasirodė tarp jų ir pasveikino juos: „Ramybė jums!“ Išsigandę mokiniai tarėsi matą dvasią, bet Jėzus padrąsino: „Pasižiūrėkite į mano rankas ir kojas. Juk tai aš pats! Palieskite!“ Kad įtikintų, jog nėra bekūnė dvasia, jis net paprašė valgyti.
„Pažvelgti, paliesti, valgyti“ – popiežius Pranciškus pasiūlė pamąstyti apie šiuos tris veiksmažodžius iš šio sekmadienio dienos Evangelijos. Tai trys veiksmai, kurie teikia tikro susitikimo su gyvuoju Jėzumi džiaugsmą.
žvilgsnis ir žiūrėjimas siejasi su meile.
„Pasižiūrėkite į mano rankas ir kojas“, – sako Jėzus. Pažiūrėti čia reiškia ne vien pamatyti, bet ir kažką daugiau, kas apima intenciją, valią. Todėl žvilgsnis, žiūrėjimas siejasi su meile. Taip mama ir tėtis žiūri į savo vaiką, taip įsimylėjėliai žiūri vienas į kitą, taip geras gydytojas žiūri į ligonį. Pažvelgti yra pirmasis žingsnis nuo abejingumo, nuo pagundos nusukti žvilgsnį nuo sunkumų ir kitų žmonių kančios.
Kitas veiksmažodis – paliesti. Jėzus pakviečia ne vien pažvelgti, bet ir paliesti: jis nėra dvasia, vaiduoklis. Tuo pat metu tai padrąsinimas žengti dar vieną žingsnį, eiti toliau, nei žvilgsnis. Meilei reikia artumo, dalijimosi gyvenimu. Pakelėje pusgyvį žmogų atradęs gerasis samarietis neapsiribojo žvilgsniu, tačiau pasilenkė prie jo, sutvarstė žaizdas, užkėlė ant arklio, nugabeno į užeigą. Taip ir su Jėzumi – jį mylėti reiškia įžengti į gyvą, konkrečią bendrystę su juo.
Trečiasis veiksmažodis – valgyti – išreiškia mūsų žmogiškumą, jo pamatinį bruožą – poreikį valgyti, kad palaikytume gyvastį. Tačiau valgymas, kai esame su draugais, šeima, tampa ir meilės, bendrumo, šventės išraiška. Daug kartų Evangelijos Jėzų mums parodo tokiame kontekste. Taip pat ir po Prisikėlimo, kartu su mokiniais. Eucharistinis pobūvis tapo krikščioniškos bendruomenės gyvenimo skiriamuoju bruožu.
„Broliai ir seserys, šis Evangelijos skaitinys mums sako, jog Jėzus yra ne dvasia, bet gyvas Asmuo. Būti krikščionimi reiškia visų pirma ne doktriną ar moralinį idealą, tačiau gyvą ryšį su juo, Prisikėlusiu Viešpačiu. Pažvelkime į jį, palieskime jį, maitinkimės juo ir, perkeisti jo Meilės, žvelkime į kitus kaip į brolius ir seseris, lieskime juos ir maitinkime. Tegu Mergelė Marija mums padeda patirtį tokią malonės patirtį, meldė Šventasis Tėvas”, – kalbėjo Šventasis Tėvas.
