Šeštadienio rytą baigėsi Šventojo Tėvo vizitas Kipre. 9 val. pakilęs iš Larnakos oro uosto, po pusantros valandos popiežiaus lėktuvas pasiekė Graikijos sostinę Atėnus.
Oro uoste Pranciškų pasitiko Graikijos užsienio reikalų ministras, o iškilmingos sutiktuvės, su himnais ir garbės sargyba, vyko Graikijos prezidentūros rūmuose.
Atvykęs į Atėnų prezidentūros rūmus, popiežius pirmiausia susitiko su Graikijos prezidente, paskui – su ministru pirmininku, po to pasakė kalbą, kurios klausėsi Graikijos politikai, visuomenės atstovai ir šalyje akredituoti užsienio šalių diplomatai.
„Be Atėnų ir Graikijos Europa ir pasaulis nebūtų tokie, kokie yra. Jie būtų mažiau išmintingi ir mažiau laimingi“, – pradėjo savo pirmąją kalbą popiežius, pabrėždamas ir Graikijos indėlį į religijų istoriją: „Nuo Olimpo iki Atono kalno Graikija kviečia visų laikų vyrus ir moteris nukreipti gyvenimo kelionę aukštyn, į Dievą, nes mums reikia transcendencijos, kad būtume tikri žmonės“.
žvilgsnis krypsta ne tik aukštyn, bet ir į kitą žmogų.
Atėnuose, tęsė Pranciškus, žvilgsnis krypsta ne tik aukštyn, bet ir į kitą žmogų. Pasak Sokrato, šiame mieste žmonės pradėjo jaustis ne tik savo šalies, bet ir viso pasaulio piliečiais. Čia žmogus suvokė, kad jis yra „politinis gyvūnas“, ir, būdamas bendruomenės dalimi, kituose pradėjo matyti ne pavaldinius, o piliečius, su kuriais kartu gali kurti polį. „Čia gimė demokratija. Po tūkstantmečių jos lopšys tapo namais, didžiuliais demokratinių tautų namais“, – sakė Pranciškus ir paaiškino, kad jis galvoja apie Europos Sąjungą ir jos įkūnijamą taikos ir brolybės tarp tautų svajonę.
Šiuo metu, deja, matome demokratijos krizę daugybėje pasaulio šalių, taip pat ir pačioje Europoje. Demokratija reikalauja, kad joje dalyvautų visi, kad visi į ją įsitrauktų, todėl reikia pastangų ir kantrybės. Šiandien matome populizmo siūlomas lengvas garantijas, kurios kai kuriems atrodo patrauklios. Daugelyje visuomenių nuovargis ir nepasitenkinimas skatina skepticizmą demokratijos atžvilgiu.
Popiežius sakė, kad neįmanoma įveikti demokratiją ištikusios krizės toliau įkyriai siekiant populiarumo, trokštant matomumo, skelbiant neįmanomus įgyvendinti pažadus ar abstrakčias ideologijas, bet reikia geros politikos. „Politika yra gėris ir tokia ji turi būti praktikoje“, – pabrėžė Pranciškus, – „nes ji yra didžiausia piliečio atsakomybė, nes ji yra bendro gėrio siekimo menas. Tačiau, kad gėris būtų iš tiesų dalijamasis, ypatingas dėmesys turi būti skiriamas silpniausiems visuomenės nariams.“
Politika yra gėris ir tokia ji turi būti praktikoje.
Popiežius ragino pereiti nuo įsipareigojimo remti tik savo pusę prie aktyvaus dalyvavimo visų labui. Toks ne šališkas, bet visumą aprėpiantis veikimas reikalingas įvairiose srityse, nuo pastangų šalinti pandemijos sukeltos krizės pasekmes iki mūsų bendros atsakomybės už aplinką.
Graikijos prezidentūroje sakytoje kalboje popiežius paminėjo ir migraciją. Kai kuriose Graikijos salose migrantų šiandien yra daugiau, nei vietinių gyventojų, tačiau Europa delsia bendromis pastangomis spręsti migracijos krizę. „Nacionalistinio savanaudiškumo draskoma Europos bendrija nesugeba būti solidarumo varomąja jėga.“
Popiežius paragino sukurti bendrą migracijos problemos sprendimo viziją ir padėti visų pirma tiems, kuriems labiausiai reikia pagalbos, kad, atsižvelgiant į kiekvienos šalies galimybes, migrantai būtų priimami, saugomi, skatinami ir integruojami visapusiškai gerbiant jų žmogaus teises ir orumą. Pasak Pranciškaus, žiūrėdami į migraciją, turime matyti ne tik dabar jos sukeliamus sunkumus, bet ir garantijas, kurias ji teikia ateičiai.
„Iš šio miesto, iš šio civilizacijos lopšio, kilo ir visada tekyla žinia, nukreipta į Aukščiausiąjį ir į artimą“, – sakė Pranciškus. „Į autoritarizmo pagundą teatsako demokratija, individualistiniam abejingumui tepasipriešina rūpinimasis kitais žmonėms, ypač vargstančiaisiais, ir kūrinija. Tai yra esminiai naujo humanizmo, kurio reikia mūsų laikams ir mūsų Europai, kertiniai akmenys. O Theós na evloghí tin Elladha! („Telaimina Dievas Graikiją!“)
Popiežius aplankė Graikijos Ortodoksų Bažnyčios vadovą
Šeštadienį po pietų popiežius aplankė Atėnų arkivyskupą Jeronimą. Krikščionys ortodoksai sudaro apie 86% Graikijos gyventojų.
Kreipdamasis į arkivyskupą Jeronimą, popiežius pirmiausia priminė prieš penkerius metus įvykusį susitikimą su juo Lesbo saloje, kai jie, kartu su patriarchu Baltramiejumi, lankė saloje apgyvendintus pabėgėlius. „Dabar vėl susitinkame ir dalijamės brolystės džiaugsmu“, – sakė Pranciškus ir toliau, kalbėdamas apie dvišalius katalikų ir ortodoksų santykius bei apie abiejų Bažnyčių pašaukimą, pavartojo alyvmedžio simbolį. „Galvodamas apie šiuos mus vienijančius medžius, galvoju apie mūsų bendras šaknis. Jos yra po žeme, paslėptos, dažnai į jas nekreipiame dėmesio, bet jos yra ir viską palaiko.“
Ortodoksų ir Katalikų Bažnyčios turi tas pačias apaštališkąsias šaknis. Jos, išaugusios iš Evangelijos sėklos, labai greit davė nuostabių vaisių. Popiežius paminėjo Bažnyčios tėvus ir pirmuosius visuotinius Bažnyčios susirinkimus. „Vėliau, deja, nutolome“, – kalbėjo Pranciškus.
„Supasaulėjimo nuodai mus užkrėtė, tarp mūsų išaugo įtarumo piktžolės ir nustojome puoselėti bendrystę. Su gėdos jausmu pripažįstu, kad Katalikų Bažnyčios veiksmai ir pasirinkimai, kurie mažai buvo susiję arba visai nesusiję su Jėzumi ir Evangelija, o veikiau paženklinti pelno ir valdžios troškimo, pakirto bendrystę. Taigi leidome, kad susiskaldymas pakenktų vaisingumui. Istorija slegia, ir šiandien jaučiu poreikį iš naujo prašyti Dievo ir brolių bei seserų atleidimo už katalikų klaidas. Tačiau labai guodžia tikrumas, kad mūsų šaknys yra apaštališkos ir kad, nepaisant per laiką atsiradusių iškraipymų, Dievo pasodintas medis auga ir tebeduoda vaisių.“
Istorija slegia, ir šiandien jaučiu poreikį iš naujo prašyti Dievo ir brolių bei seserų atleidimo už katalikų klaidas.
Krikščionybės tradicijai labai brangus ir iš alyvmedžio vaisių spaudžiamo aliejaus simbolis, tęsė Pranciškus. Aliejiniai žibintai skleidė šviesą, kuri apšvietė antikos laikų naktis. Krikščionims aliejus simbolizuoja Šventąją Dvasią, kuri pagimdė Bažnyčią. O kur Šventoji Dvasia, ten ir bendrystė. Krikščionys yra Šventosios Dvasios patepti bendrystės aliejumi. Tačiau, pastebėjo popiežius, šiandien kalbėti apie bendrystę – tai tarsi paliesti apnuogintą nervą. Taip yra visuomenės gyvenime, bet dažnai ir tarp Jėzaus mokinių, kurie, gindami savo tradicijas ir tapatybę, atsiriboja nuo kitų. Popiežius ragino nebijoti kartu garbinti Dievą ir tarnauti artimui atmetus prozelitizmą ir visiškai gerbiant kitų laisvę, nes, kaip tvirtino šv. Paulius, kur yra Viešpaties Dvasia, ten yra ir laisvė (plg. 2 Kor 3, 17).
Aliejus – tai ir Šventosios Dvasios suteikiamos išminties simbolis. Šventoji Dvasia patepė Kristų išminties aliejumi ir įkvepia krikščionis. Paklusdami šiai išminčiai, stengiamės geriau pažinti Dievą ir atsiveriame kitiems, sakė Pranciškus ir paminėjo katalikų ir ortodoksų teologinį dialogą ir įvairias mokslinio ir kultūrinio bendradarbiavimo iniciatyvas.
Galiausiai Šventoji Dvasia yra paguodos aliejus, mūsų sielos žaizdas gydantis balzamas. Popiežius ragino drauge plėtoti bendradarbiavimą labdaros srityje, taip pat etiniais ir socialiniais klausimais, tarnauti šių laikų žmonėms ir nešti jiems Evangelijos paguodą.
Baigdamas Atėnų arkivyskupo namuose sakytą kalbą, Pranciškus paminėjo dar vieną alyvmedžio simbolio aspektą. Šis įvaizdis mus veda į Alyvų sodą ir primena Kristaus prašymą pasilikti su juo ir budėti (plg. Mk 14, 34). „Jėzus nori, kad ir šiandien mes budėtume ir melstumės, kad neštume pasauliui Dievo paguodą ir gydytume sužeistus mūsų tarpusavio ryšius, kad melstumės vieni už kitus“.
Popiežius Graikijos katalikams: maži, bet pasitikintys ir atviri
Atėnų Šv. Dionizo katalikų katedroje šeštadienio pavakare Šventasis Tėvas susitiko su Graikijos katalikų vyskupais, kunigais, vienuolėmis ir vienuoliais, katechetais.
„Džiaugiuosi galėdamas susitikti su jumis žemėje, kuri yra dovana, visos žmonijos paveldas, ant kurio buvo pastatyti Vakarų pamatai. Mes visi tam tikra prasme esame jūsų šalies vaikai ir skolininkai“, – kreipėsi popiežius į susitikimo dalyvius. Šioje žemėje prasidėjo krikščionybės ir graikų kultūros susitikimas. Šio proceso pradininkas ir pagrindinis veikėjas buvo šv. Paulius. Popiežius priminė Apaštalų darbų knygos pasakojimą apie Paulių Atėnų Areopage. Sustokime ties šiuo epizodu, sakė Pranciškus, ir pamąstykime, kas mums, kaip Bažnyčiai, gali būti naudinga dabartinėje mūsų kelionėje.
Pirmas dalykas, kurio galime pasimokyti, – tai pasitikėjimas.
Pirmas dalykas, kurio galime pasimokyti, – tai pasitikėjimas. Kai Paulius Areopage pradėjo skelbti Kristaus prisikėlimą, jis buvo išjuoktas. Tačiau apaštalas nenusivylė, nepasidavė pagundai skųstis, neatsitraukė. „Tokia yra tikro apaštalo laikysena – eiti pirmyn su pasitikėjimu, nebijoti netikėtų situacijų, nesiriboti tik tuo, kas įprasta ir kartojasi“, – sakė Pranciškus, ragindamas Graikijos katalikus, nepaisant savo bendruomenės mažumo, pasitikėti savimi. „Būdami maža Bažnyčia, tampame iškalbingu Evangelijos ženklu, liudijančiu Jėzaus apreikštą Dievą, kuris renkasi mažuosius ir vargstančiuosius, perkeičia istoriją paprastais nuolankiųjų darbais.“
Antras dalykas, kurio mus moko šv. Paulius, yra atvirumas, kito priėmimas. „Tai vidinis nusiteikimas, būtinas evangelizacijai“, – sakė Pranciškus. „Visų laikų apaštalų nuveikti darbai prasideda nuo atvirumo kitam žmogui, jo priėmimo.“
Popiežius linkėjo Graikijos katalikams tęsti šv. Pauliaus pradėtą darbą ir tai daryti su pasitikėjimu ir atvirumu – šiomis dviem vertybėmis, kurios padeda patirti Evangelijos džiaugsmą ir gėrėtis brolybės palaima.
Po katedroje vykusio susitikimo su nedidelės graikų katalikų bendruomenės ganytojais ir sielovadininkais, šeštadienio vakarą nunciatūroje popiežiaus dar laukė privatus pokalbis su Graikijoje tarnaujančiais jėzuitais.
