Balandžio 12 dienos bendrojoje audiencijoje popiežius Pranciškus tęsė katechezių ciklą apie evangelizavimą ir apaštalinį uolumą, antrąją katechezę skirdamas apaštalo Pauliaus liudijimui. Apaštalas degė uolumu, bet taip pat žinojo apie pavojus.
Bendrosios audiencijos pradžioje buvo perskaitytos laiško Efeziečiams eilutės: „Todėl imkitės visų Dievo ginklų, kad galėtumėte piktąją dieną pasipriešinti ir, visa nugalėję, išsilaikyti. Tad stovėkite, susijuosę strėnas tiesa, apsivilkę teisumo šarvais ir apsiavę kojas ryžtu skleisti taikos Evangeliją (Ef 6, 13–15).“
Iškreiptas ir klaidingos krypties uolumas buvo paties Pauliaus patirtis prieš atsivertimą pakeliui į Damaską. Ir šiandien kartais krikščionių bendruomenėse tenka susidurti su tokiu uolumu, kai užsispyrėliškai laikomasi grynai žmogiškai pasenusių normų. Apie tokį nesąžiningą rūpestį apaštalas Paulius perspėja galatus (žr. Gal 4, 17). Galima susidurti su uolumu klaidingiems dalykams. Galima didžiuotis netikru evangeliniu uolumu, nors iš tikrųjų tesiekiama tuštybės ar savo įsitikinimų laikymosi.
Tad kokie, pasak Pauliaus, yra autentiško apaštalinio uolumo bruožai? Čia praverčia Pauliaus žodžiai efeziečiams apie Dievo ginklus jų dvasinėje kovoje, apie pasirengimą skelbti Evangeliją, apie kojų apsiavimą „ryžtu“ – galima versti ir „uolumu“ – evangelizuoti.
Tačiau kaip uolumas dėl Evangelijos siejasi su apavu? Pauliaus palyginimas perfrazuoja pranašo Izaijo žodžius: „O kokios dailios kalnuose šauklio kojos, – to, kuris ateina su linksmąja žinia, skelbdamas ramybę, nešdamas gerąją naujieną, garsindamas išganymą, sakydamas Zionui: „Viešpatauja tavo Dievas!“ (Iz 52, 7)“.
Ir čia kalbama apie gerosios naujienos skelbėjo kojas. Kodėl? Nes tas, kuris eina skelbti, turi judėti, turi eiti. Tačiau, primena popiežius, Pauliaus palyginimas remiasi ne vien pranašo žodžiais, bet ir mūšiui pasirengusio, apsišarvavusio kario vaizdiniu. Apavas buvo svarbi kario aprangos dalis, nes to laiko kovose buvo svarbu išsilaikyti ant kojų ir jų nesusižeisti į akmenis, galbūt išvengti priešininko spąstų, o prireikus – bėgti tinkama kryptimi.
Evangelinis uolumas yra tarsi skelbimo apavas, tarsi pagrindas, o skelbėjai – tarsi Kristaus Kūno, Bažnyčios, kojos. Nėra skelbimo be judėjimo, be išėjimo, be iniciatyvos. Evangelijos negalima paskelbti nejudant, užsidarius biure, sėdint prie rašomojo stalo ar polemizuojant kaip „klaviatūros liūtams“, sukeičiant skelbimo kūrybingumą, gyvastingumą su šen bei ten atrastų idėjų perkopijavimu. „Evangelija yra skelbiama judant, einant, išeinant“, – pakartojo popiežius.
Nėra skelbimo be judėjimo, be išėjimo, be iniciatyvos.
Pauliaus pavartotas graikiškas žodis apie Evangelijos nešėjų apavą, kaip minėta, taip pat reiškia pasirengimą, pasiruošimą, veržlumą. Tai priešingybė su meile nesuderinamam tingumui. Laiške romiečiams apaštalas ragina nebūti tingiais, priešingai, būti pasirengusiais karštai tarnauti Viešpačiui (žr. Rom 12, 11). Tokią nuostatą matome ir Išėjimo knygoje, kurioje nurodoma, kaip minėti velykinį Viešpaties Perėjimą (Paschą): „Jį taip turėsite valgyti: susijuosę juosmenį, su sandalais ant kojų ir lazda rankoje; valgysite jį paskubomis. Tai yra Viešpaties Perėjimas. Tą naktį aš pereisiu“ (žr. Iš 12, 11–12a).
Skelbėjas yra pasirengęs išvykti ir žino, kad Viešpats praeina netikėtais būdais. Todėl jis turi būti laisvas nuo savo schemų ir pasirengęs nelauktiems, naujiems veiksmams. Tas, kuris skelbia Evangeliją, negali būti suakmenėjęs įprastos logikos ar „visada taip buvo daroma“ narvuose, bet turi būti pasirengęs sekti ne šio pasaulio išmintimi. Pasak paties apaštalo Pauliaus žodžių, „Mano kalba ir mano skelbimas buvo ne įtikinantys išminties žodžiai, o Dvasios galybės parodymas, kad jūsų tikėjimas remtųsi ne žmonių išmintimi, bet Dievo galybe“ (1 Kor 2, 4–5).
Reikia būti pasirengusiems Evangelijos naujumui, išlaikyti veržlumo, iniciatyvos ėmimosi nuostatą. Nepraleisti pro akis galimybių skelbti taikos Evangeliją, tos taikos, kurią Kristus duoda daugiau ir geriau nei pasaulis.
„Todėl jus drąsinu būti evangelizuotojais, kurie juda, be baimės eina pirmyn, perduoda Jėzaus grožį, Jėzaus naujumą, kuris viską keičia“, – sakė Šventasis Tėvas. Keičia, pasak jo, ne vien kalendorių ir metų skaičiavimą nuo Kristaus gimimo, bet ir širdį. Turime savęs paklausti, ar leidžiame Jėzui keisti širdį, ar esame drungni krikščionys, kurie stovi vietoje? „Pagalvok: ar esi entuziastingas Jėzaus sekėjas, eini pirmyn?“, – klausė Pranciškus.
