Kovo 28 d. prasidėjo popiežiaus Pranciškaus ir Kanados indėnų – inuitų, metisų, kitų pirmųjų tautų – delegacijos susitikimai. Susitikimų dėmesio centre – istorinės skriaudos Kanados autochtonams, prie kurių prisidėjo ir krikščionys.
Kaip žinia, 19 amžiaus pabaigoje ir didelę 20 amžiaus dalį Kanadoje veikė valstybės įsteigtas ir įvairių krikščioniškų konfesijų administruojamas mokyklų ir internatų tinklas, kuriame buvo verčiami mokytis indėnų vaikai, atskirti nuo šeimų. Tokiu būdu esą buvo siekiama juos civilizuoti, atpratinti nuo klajokliško gyvenimo būdo.
Šiandien aišku, kad toks požiūris buvo labai neteisingas, vaikams ir šeimoms padaryta didelių traumų, jų kultūrai padaryta didžiulė žala. Visa tai dokumentuota didelėje, kelių tūkstančių puslapių valstybinėje ataskaitoje. Ji pristatyta 2015 metais ir joje nurodoma, jog apie šimtą metų gyvavusias mokyklas lankė apie 150 000 vaikų – apie trečdalis visų indėnų tautų vaikų.
Per tą laikotarpį apie 4 000 vaikų mirė – nuo tuberkuliozės, nuo infekcijų, nuo nelaimingų atsitikimų. Jie buvo laidojami kapinaitėse greta mokyklų, ne visų vardai yra žinomi. Yra liudijimų apie blogas sąlygas, patirtus išnaudojimus.
Nors šie faktai nėra nauji ir buvo žinomi anksčiau, neseniai nauji kapinaičių tyrinėjimai sukėlė naują pasipiktinimo bangą, sužadino neigiamus atsiminimus ir senas traumas.
Už sukeltas kančias, už klaidas atsiprašė ir Kanados vyriausybė, ir įvairios religinės bendruomenės, įskaitant Katalikų Bažnyčią Kanadoje, įvairias jos vyskupijas. Indėnų vyresnieji išreiškė troškimą išgirsti atsiprašymą iš popiežiaus lūpų, galbūt vizito Kanadoje metu.
Dabartinių susitikimų Vatikane metu jie nori tiesiogiai, akis į akį, papasakoti apie savo patirtis ir reikalavimus. Pirmadienio vidudienį, po vienos delegacijos grupės susitikimo su popiežiumi, jos nariai sakė, kad yra patenkinti susitikimu ir kad buvo iš tiesų išklausyti.
Keletą dienų prieš vizito pradžią misijų žurnalas „Mondo e missione“ paskelbė interviu su Jukono srities sniego platybėse dirbančiu italu kunigu Francesco Voltaggio, kuris pasakojo apie savo misijinį darbą tarp Kanados inuitų ir metisų.
„Reikėjo kunigų, kurie pasiektų tolimiausias misijas, tad natūraliai pasisiūliau vykti. Išvažiavau automobiliu su dygliuotais ratais, su benzino kanistrais ir visa reikalinga įranga nenumatytiems atvejams per šimtus kilometrų, kuriuos turėjau įveikti vienas apledėjusiais keliais.
Mano misijos reikalavimai nemenki: turiu rūpintis trimis kaimeliais, kurių kiekvienas turi apie 300 gyventojų ir yra nutolę vienas nuo kito per 200 kilometrų. Savaitgaliais pakaitomis ten laikydavau Mišias, miegodavau mažoje kaimo bažnytėlėje.
Bendradarbiavau su dviem vyskupijos pasauliečių poromis, kurios, kol nebuvo kunigo, rūpinosi šiais mažyčiais centrais: jų dėka pamažu susipažinau su žmonėmis ir pradėjau dalytis jų gyvenimu“, – pasakojo Romoje gimęs, bet Kanadoje seminariją baigęs misionierius, Neokatechumenų bendruomenės narys.
Nuo 2020 metų jis padeda Jukono sostinės Vaithorso – net 30 tūkstančių gyventojų neturinčio miesto – vyskupui Hektorui Vilai rūpintis tolimomis bendruomenėmis. Tai reiškia keliauti didelius atstumus termometrui rodant 30 laipsnių žemiau nulio, mokytis žvejoti, medžioti ir spęsti spąstus, norint apsirūpinti maistu, skaldyti malkas ir įžiebti ugnį. Kartais nuostabių šiaurės pašvaisčių fone.
Pasak misionieriaus, kartais pamaldose būna du trys, kartais keliolika žmonių. Dalis jų yra krikštyti Katalikų Bažnyčioje, bet vengia eiti į pamaldas dėl trauminių patirčių indėnų vaikams skirtuose internatuose.
Pasak misionieriaus F. Voltaggio, kartais žmonės, su kuriais jis susiduria, jaučia pyktį, iš tiesų turi nuoskaudų. Tačiau įmanoma eiti pirmyn, susitaikyti ir gyti.
„Ypač jei pažvelgiame į mūsų pačių gyvenimą ir gebame pripažinti, kad kiekvienam iš mūsų reikia Jėzaus gailestingumo. Todėl Bažnyčia taip pat turi visada išeiti iš savo komforto zonos ir likti ištikima savo pašaukimui pasiekti visus.
Jukone jaučiausi tikrai laukiamas: buvo žmonių, kurie dieną prieš man atvykstant atėjo uždegti šildymo krosnelės bažnyčioje, kad man būtų šilta. Kaip mus moko popiežius Pranciškus: niekada nebijokite prašyti atleidimo. Tada pats Kristus ateina mūsų sutaikyti“, – kalbėjo misionierius, tarnaujantis Kanados pirmųjų tautų krikščionims.
