Rusėjo 25 d., trečiadienio bendrojoje audiencijoje, 500-ojoje nuo jo tarnystės pradžios, popiežius skaitė katechezę apie velnio mėginimus sugundyti atkreipdamas dėmesį kad nuo tada, kai Jėzus dykumoje įveikė gundymą ir išsilaisvino nuo šėtono, galėjo ir kitus išlaisvinti. Evangelistai perdavė daug pasakojimų apie apsėstųjų išvadavimą. Pats Jėzus Mato Evangelijoje pažymi: „Jeigu aš išvarau demonus Dievo Dvasios jėga, tai tikrai pas jus atėjo Dievo karalystė” (Mt 12).
Pasak Pranciškaus, nūdieną tam tikruose kultūriniuose sluoksniuose vyrauja įsitikinimas, kad velnias neegzistuoja, o tėra kolektyvinės pasąmonės ar susipriešinimo simbolis – metafora. Tačiau tai bene pati didžiausia velnio gudrybė: įtikinti, kad jis neegzistuoja, nors technologinis ir sekuliarizuotas pasaulis pulsuote pulsuoja magais, okultizmu, spiritizmu, astrologija, talismanų ir amuletų prekiautojais ir net tikromis satanistinėmis sektomis. Būtų galima sakyti, kad išvarytas pro duris velnias sugrįžo įlipdamas pro langą – tikėjimo sutriuškintas, sugrįžto per prietarus.
Popiežius patikino, kad tvirčiausias velnio egzistavimo įrodymas yra ne nusidėjėliai, ar apsėstieji, o šventieji. Tiesa, kad velnias veikia tam tikromis mus supančiomis kraštutinėmis ir nežmoniškomis blogio ir piktumo išraiškomis. Bet pavieniais atvejais praktiškai neįmanoma to visu tikrumu nustatyti, kad tai tikrai yra jis, nes nežinome visu tikslumu, kur baigiasi jo veikimas ir kur prasideda mūsų blogis. Būtent todėl Bažnyčia yra labai atsargi ir turi labai griežtas egzorcizmų pratikos taisykles, priešingai nei rodoma tam tikruose filmuose.
Popiežius patikino, kad tvirčiausias velnio egzistavimo įrodymas yra ne nusidėjėliai, ar apsėstieji, o šventieji.
Šventųjų gyvenimuose velnias priverstas išeiti į šviesą. Apie savo kovas su šia tamsiąja tikrove daugiau ar mažiau liudija visi šventieji ir didieji tikintieji ir tikrai negalima manyti, kad jie buvo apgauti ar tapo savo laikmečio išankstinių nusistatymų aukomis.
Popiežius tęsė, kad kova su blogio dvasia laimima taip, kaip ją laimėjo Jėzus dykumoje – smūgiuodamas Dievo žodžiu. Jėzus niekada nesileido į diskusiją su velniu. Jis jį išvarė arba pasmerkė – niekada su juo nediskutavo. Jėzus dykumoje atsakė ne savo žodžiais, o Dievo žodžiu. „Broliai, seserys, niekuomet nesileiskime į diskusijas su velniu! Tuomet, kai jis ateina gundyti, sustok, širdimi atsigręžk į Viešpatį, melski Mariją, ir jį išvaryk taip, kaip Jėzus išmokė jį išvaryti“. Popiežius atkreipė dėmesį, kad šv. Petras mini dar vieną būdą, kurio nereikėjo Jėzui, bet reikia mums: budėjimą. Petras savo laiške pažymi: „Būkite blaivūs, budėkite! Jūsų priešas velnias kaip riaumojantis liūtas slankioja aplinkui, tykodamas ką praryti“ (1 Pt 5). Gi šv. Paulius perspėja efeziečius: „Ir nepalikite vietos velniui“ (Ef 4).
Pasak vieno Bažnyčios tėvo, tęsė popiežius, po to, kai Kristus ant kryžiaus visiems laikams nugalėjo šio pasaulio kunigaikštį, velnias yra kaip grandine pririštas šuo: jis nebegali niekam įkąsti, nebent tiems, kurie nepaisant pavojaus prisiartina… Jis gali loti, gali skatinti, bet nebegali niekam įkąsti, išskyrus tuos, kurie to nori.
Popiežius kaip pavyzdį paminėjo šių laikų technologijas, kurios suteikia daug galimybių ir yra pagirtinos, tačiau kartu siūlo aibes priemonių, suteikiančių galimybę velniui, o daugelis suklumpa. Imkime pornografiją internete, pridūrė Pranciškus, už kurios stovi klestinti rinka. Anot Pranciškaus, tai yra labai plačiai paplitęs reiškinys, kurio krikščionys turi labai saugotis ir griežtai atmesti.
Velnio veikimas žmonijos istorijoje neturėtų mūsų nuvilti. Visuomet, kaip ir šiuo atveju, turime būti kupini pasitikėjimo ir jaustis apsaugoti. Kristus nugalėjo velnią ir mums suteikė Šventąją Dvasią, kad jo pergalė taptų mūsų pergalė. Priešo veikimas gali išeiti mums į naudą, jei su Dievo pagalba tai panaudojime savo apsivalymui. Todėl prašykime Šventosios Dvasios Veni Creator himno žodžiais: „Tu blogį sielose naikink, vienybę, taiką vis gaivink, vesk mus tvirtai tiesos keliu, padėk išvengt skaudžių klaidų“.
