Ketvirtadienį, lapkričio 21 d., buvo paskelbtas popiežiaus Pranciškaus laiškas, kuriame jis apmąsto Bažnyčios istorijos studijų svarbą ir pateikia keletą pasiūlymų, kam reikėtų skirti daugiau dėmesio.
„Norėčiau pasidalyti keliomis mintimis apie Bažnyčios istorijos studijų svarbą, ypač siekiant padėti kunigams geriau interpretuoti socialinę tikrovę, – pradeda savo laišką popiežius. – Norėčiau, kad į šį klausimą būtų atsižvelgta formuojant naujus kunigus, taip pat kitus pastoracijos darbuotojus.“
Bažnyčios istorija nėra vien praeities įvykių chronologija, bet gyvas paveldas, kuris gali padėti tiek dvasininkams, tiek visiems tikintiesiems geriau suprasti pasaulį ir savo vietą jame, rašo Pranciškus. Pabrėžęs Bažnyčios istorijos studijų reikšmę, toliau savo laiške popiežius mini kelis aspektus, kurie gali būti laikomi gairėmis pastoraciniam darbui ir sielovadininkų ugdymui.
Popiežius teigia, kad siekiant geriau suprasti dabartinę Bažnyčios ir visuomenės situaciją, būtina ją analizuoti istorijos kontekste. Istorinis jautrumas leidžia giliau suvokti Bažnyčios santykius su įvairiomis kultūromis bei tautomis, taip pat padeda ramiai tyrinėti sudėtingus praeities laikotarpius. Toks gebėjimas svarbus ne tik kunigams, bet ir visiems tikintiesiems.
Popiežius įspėja dėl grėsmių, kurias kelia siauras požiūris į Bažnyčios istorijos studijas. Jos neturi ribotis tik chronologiniais aspektais, ar juo labiau neturi būti suvokiamos apologetine prasme, nes toks požiūris riboja galimybes ugdyti gilų ir visapusišką Bažnyčios istorijos suvokimą. Bažnyčios istorija taip pat neturi būti redukuojama iki antraeilio įrankio, tarnaujančio teologijai.
Popiežius įspėja dėl grėsmių, kurias kelia siauras požiūris į Bažnyčios istorijos studijas.
Popiežius taip pat kritikuoja šiandien dažną paviršutinišką požiūrį į istorijos studijas kunigų rengimo procese. Būsimiems kunigams dažnai nesuteikiamos galimybės gilintis į šaltinius. Pranciškus pabrėžia, kad pirmųjų Bažnyčios amžių originalių tekstų studijos yra labai reikalingos, nes jos suteikia ne tik intelektinį pagrindą, bet ir leidžia gyvai patirti ankstyvosios Bažnyčios dvasią. Be jų, istorinės studijos tampa paviršutiniškos, o studentams trūksta įrankių suvokti istoriją be išankstinių ideologinių nuostatų.
Bendrame Bažnyčios istorijos studijų kontekste popiežius pabrėžia martirologijos svarbą. Bažnyčios istorija neatsiejama nuo kankinystės ir persekiojimų. Šie liudijimai ne tik primena praeities sunkumus, bet ir atskleidžia tikrąją Bažnyčios esmę – tai ne triumfo istorija, bet tikėjimo ir ištikimybės Dievui kelias. Būtent tokiais momentais, kai Bažnyčia pasaulio akyse neatrodė stipri, ji pasiekė didžiausią savo grožį ir autentiškumą.
Pasak Pranciškaus, Bažnyčios istorija padeda mums pažvelgti į tikrąją Bažnyčią, Bažnyčią, kuri supranta, kad jos istorijoje yra ir „dėmių“ bei „raukšlių“ ir kuri nuolankiai mokosi iš savo klaidų ir nuopuolių. Bažnyčia, kuri žino ir supranta savo istoriją, išlieka nuolanki, nes suvokia, kad viskas yra Viešpaties rankose.
