Antrosios vizito Bahreine dienos, penktadienio, rytą popiežius dalyvavo Avalio karališkųjų rūmų kieme vykusiame dialogo forumo iškilmingame baigiamajame susitikime.
Lapkričio 3–4 d. vykusį Bahreino dialogo forumą „Rytai ir Vakarai už žmonių sambūvį“, kuriame dalyvavo religiniai lyderiai ir žymūs asmenys iš įvairių pasaulio šalių, surengė Bahreino karalius ir Musulmonų vyresniųjų taryba.
Forumas buvo tąsa 2014 m. šioje šalyje vykusios tarptautinės konferencijos „Civilizacijos žmonijos labui“, per kurią buvo priimta vadinamoji Bahreino karalystės deklaracija, raginanti skatinti dialogą siekiant taikos ir pliuralizmo.
Pirmosios forumo dienos posėdžiuose buvo kalbama apie žmonių taikaus sambūvio ir brolybės skatinimą, dvasininkų ir mokslininkų vaidmenį sprendžiant laikmečio iššūkius, tarpreliginį dialogą ir taikos pasaulyje siekimą. Penktadienio rytą vykusį baigiamąjį forumo susitikimą pradėjo Bahreino karalius Hamadas bin Isa Al Khalifa, po jo kalbėjo Al-Azharo didysis imamas Ahmadas al-Tayyebas. Po jų į forumo dalyvius kreipėsi popiežius Pranciškus.
Sveikindamas forumo dalyvius ir dėkodamas jo rengėjams popiežius pastebėjo, kad žodis Bahreinas reiškia „dvi jūras“. Jūra vieniems reiškia atstumą ir atskyrimą, kitiems – jūros vandenys jungia žemes ir žmones, jungia tolimas tautas.
„Ką skiria žemė, tą jungia jūra“, – sako sena patarlė. „Mūsų planeta Žemė, žvelgiant į ją iš viršaus, atrodo kaip didžiulė mėlyna jūra, jungianti visus krantus. Ji tarsi primena mums, kad esame viena šeima – ne salos, bet vienas didelis archipelagas. Aukščiausiasis nori, kad mes būtume tokie, ir ši šalis – Bahreinas, – daugiau nei trisdešimties salų archipelagas, simbolizuoja šį troškimą.“
Vis dėlto gyvename laikais, kai žmonija, sujungta įvairiais ryšiais kaip niekada anksčiau, yra labiau susiskaldžiusi nei susivienijusi, konstatavo Pranciškus. Po dviejų didžiulių pasaulinių karų, po šaltojo karo, dešimtmečius laikiusio pasaulį nežinioje, po daugybės pražūtingų konfliktų visose pasaulio dalyse, po kaltinimų, grasinimų ir smerkimų, mes vis dar gyvename netvirtos pusiausvyros būsenoje.
kurie galingieji vėl sugrįžo prie pasenusios retorikos, perbraižo įtakos zonas ir skirsto pasaulį į supriešintus blokus.
Pasak popiežiaus, tai paradoksas, kad nors daugumą pasaulio gyventojų vienija tie patys sunkumai, kamuoja rimtos maisto, ekologinės krizės ir pandemijos sukelti sunkumai bei vis labiau skandalinga nelygybė, kai kurie galingieji vėl sugrįžo prie pasenusios retorikos, perbraižo įtakos zonas ir skirsto pasaulį į supriešintus blokus. Vietoj rūpinęsi visų ateitimi, jie žaidžia su ugnimi, raketomis ir bombomis, ašaras ir mirtį nešančiais ginklais.
Tokios yra skaudžios pasekmės, kai akcentuojama priešprieša, kai diegiamos despotiškos, imperialistinės, nacionalistinės ir populistinės vizijos, kai nesidomima kito kultūra, kai nekreipiama dėmesio į paprastų žmonių šauksmą ir vargšų balsus, kai nesiliaujama manichėjiškai skirstyti, kas yra geras, o kas blogas, kai nesistengiama suprasti vienas kito ir dirbti kartu visų labui.
Mes, tikintieji į Dievą, esame čia tam, kad atmestume tokį požiūrį į tikrovę, sakė Pranciškus. Norime, kad nesutarimai tarp Rytų ir Vakarų būtų sprendžiami visų labui, neatitraukiant dėmesio nuo kito nuolat ir dramatiškai didėjančio atotrūkio – atotrūkio tarp pasaulio šiaurės ir pietų. Šiais klausimais religiniai lyderiai negali tylėt ir nerodyti pavyzdžio. Mums tenka ypatingas vaidmuo, o šis forumas suteikia mums dar vieną galimybę tai padaryti.
Toliau savo kalboje popiežius paminėjo tris iššūkius, apie kuriuos kalbama Abu Dabyje 2019 m. paskelbtame dokumente apie žmonių brolybę ir šiame forume svarstytoje Bahreino Karalystės deklaracijoje. Tie iššūkiai – tai malda, švietimas ir veikla.
Malda, širdies atvėrimas Aukščiausiajam, yra esminis dalykas, padedantis mums apsivalyti nuo savanaudiškumo, uždarumo, savęs garbinimo, melo ir neteisybės. Kas meldžiasi, priima taiką į savo širdį ir negali netapti jos liudytoju ir skelbėju, kalbėjo popiežius.
Jei maldos iššūkis yra susijęs su širdimi, tai antrasis – ugdymas – iš esmės susijęs su žmogaus protu. Bahreino Karalystės deklaracijoje teigiama, kad „neišmanymas yra taikos priešas“. Akivaizdu, kad ten, kur trūksta išsilavinimo galimybių, didėja ekstremizmas ir įsitvirtina fundamentalizmas.
Trečiasis iššūkis – tai pareiga veikti. Nepakanka atsiriboti nuo netolerancijos ir ekstremizmo, bet reikia konkrečiai veikti prieš juos, reikia nutraukti bet kokią paramą teroristiniams judėjimams, visos terorizmo formos ir apraiškos turi būti smerkiamos. Tikintis žmogus yra taikos žmogus, dėl to jis turi taip pat priešintis ginklavimosi varžyboms, karo verslui, mirties rinkai. Tikintis žmogus nekuria sąjungų prieš kitus, bet tiesia kelius, kurie veda į susitikimą.
„Tad susitikime vieni su kitais dėl žmogaus gerovės ir vardan to, kuris myli žmogų ir kurio vardas yra Taika“, – sakė popiežius, prašydamas skatinti konkrečias iniciatyvas, kad didžiosios religijos būtų vis aktyvesnės taikos skatinimo srityje, kad jos būtų taikos siekiančio pasaulio sąžinė.
Penkios valandos skrydžio
Ketvirtadienį po pietų, po maždaug penkių valandų skrydžio popiežiaus lėktuvas pasiekė Bahreino Avalio oro uostą, kur jo laukė valstybės vadovas karalius Hamadas bin Isa Al Khalifa, sosto įpėdinis, kiti karališkosios šeimos nariai ir premjeras.
Bahreino karalystę sudaro trisdešimties gana tankiai susispietusių įvairaus dydžio salų archipelagas. Apgyventos yra pagrindinė (Bahreinas) ir keliolika kitų salų, sujungtų tiltais. Avalio oro uostas, į kurį atskrido popiežiaus lėktuvas, yra pačiame Bahreino salos viduryje. Netoli oro uosto yra ir karališkieji rūmai, kuriuose vyko pirmosios popiežiaus vizito dienos susitikimai.
Po privataus pokalbio su karaliumi ir iškilmingo pasisveikinimo karaliaus rūmų kieme popiežius pasakė pirmąją šios savo kelionės kalbą, kurios klausėsi karalius ir vyriausybės nariai, Bahreino visuomenės atstovai ir šalyje akredituoti užsienio šalių diplomatai.
Popiežius Pranciškus visų pirma paminėjo Bahreino simbolį – akacijos medį, kuris, turėdamas plačiai išsišakojusiais ir giliais suleistas šaknis, sugeba žaliuoti ir žydėti dykumoje. Dėl to jis vadinamas Gyvybės medžiu (Shajarat-al-Hayat). Pasak popiežiaus, Bahreino istorija – tai akivaizdus įrodymas, kokios svarbios yra šaknys.
Bahreinas – tai šalis, į kurią jau prieš tūkstantmečius plūdo žmonės, traukiami jos grožio, gausių gėlo vandens šaltinių, suteikusių jai rojaus vardą. Geografinė padėtis, žmonių gabumai ir prekybiniai įgūdžiai, taip pat tam tikri istoriniai įvykiai suteikė Bahreinui galimybę tapti tautų tarpusavio praturtėjimo vieta. Ir šiandien Bahreino didžiausias turtas yra jo etninė ir kultūrinė įvairovė, taikus sugyvenimas ir tradicinis žmonių svetingumas, sakė Pranciškus. Daugybė darniai sugyvenančių tautinių, etninių ir religinių grupių liudija, kad taikus sambūvis yra įmanomas. Įvairovė, kuri ne suvienodina, bet integruoja, turėtų būti kiekvienos tikrai išsivysčiusios šalies turtas.
Nors globalizaciją mes laikome savaime suprantamu visuotiniu reiškiniu, tuo pat metu su nerimu stebime, kaip sparčiai tarp žmonių didėja abejingumas ir įtarumas, plečiasi susipriešinimai, kuriuos manėme esant seniai įveiktus, auga populizmas, ekstremizmas ir imperializmas, keliantys pavojų visų saugumui. Nepaisant pažangos ir daugybės socialinių bei mokslo pasiekimų, atstumas tarp įvairių pasaulio dalių didėja, o vietoj laukto tautų suartėjimo matome vis dažnėjantį ir didėjantį priešiškumą.
savo žvilgsnius ir mintis turime kreipti į gyvybės medį.
Todėl, sakė popiežius, savo žvilgsnius ir mintis turime kreipti į gyvybės medį. „Sausringose žmonių gyvenimo dykumose dalykimės brolybės vandeniu, neleiskime, kad išgaruotų civilizacijų, religijų ir kultūrų susitikimo galimybė, neleiskime, kad išdžiūtų žmonijos šaknys! Dirbkime kartu, siekime bendrumo, vilties!“
Popiežius paminėjo ir savo dalyvavimą Bahreine vykstančiame Rytų ir Vakarų dialogo forume dėl taikaus žmonių sambūvio, dėkojo jame dalyvaujantiems įvairių religijų atstovams, sakė, kad dalyvavimas šiame renginyje dar labiau pagilins pastaraisiais metais sustiprėjusią draugystę su islamo religiniais lyderiais.
Savo kalboje, sakytoje Bahreine – šalyje, kuri suteikia galimybę įsidarbinti tūkstančiams užsieniečių – popiežius paiminėjo pasaulinę darbo krizę.
„Trūksta darbo, svarbaus kaip duona, – sakė Pranciškus. – Dažnai jis tampa užnuodyta duona, nes pavergia žmogų. Todėl reikia siekti, kad visiems būtų užtikrintos saugios ir žmoniškos darbo sąlygos, kurios skatintų kultūrinį ir dvasinį žmonių augimą bei stiprintų visuomenės darną.“
Popiežius pridūrė, kad Bahreinas gali pasigirti rimtais pasiekimais šioje srityje.
Gyvybės medis, vienišas dykumos kraštovaizdyje, popiežiui primena ir kitus du dalykus, kurie yra svarbūs visiems, bet pirmiausia saisto tuos, kurie vykdydami politinę valdžią turi pareigą tarnauti bendrajam gėriui.
Pirmas – tai aplinkosaugos klausimas: kiek daug medžių iškirsta, kiek ekosistemų suniokota, kiek jūrų užteršta dėl nepasotinamo žmogaus godumo, kuris vėliau atsigręžia prieš jį patį! Dėl to būtini konkretūs ir toliaregiški sprendimai, kol dar ne per vėlu.
Antras – tai siaubinga ir beprasmiška karo tikrovė, kuri visur sėja destrukciją ir naikina viltį. „Atmeskime ginklų logiką ir pakeiskime kryptį, didžiules karines išlaidas paversdami investicijomis į kovą su badu, sveikatos priežiūrą ir švietimą“, – prašė Pranciškus.
Jis taip pat paminėjo netoliese esantį Jemeną, kurį jau daug metų kankina pasaulio užmirštas karas. „Meldžiuosi už civilius gyventojus, vaikus, senelius, ligonius ir prašau: sustabdykime ginklus, visur ir rimtai siekime taikos!“
Savo pirmąją kalbą Bahreine popiežius baigė žodžiais: „Atvykau čia kaip tikintysis, kaip krikščionis, kaip taikos žmogus ir piligrimas, nes šiandien, kaip niekada anksčiau, esame kviečiami visur rimtai įsipareigoti siekti taikos.“
