Sekmadienio rytą įvyko paskutinis oficialus kelionės programos įvykis – susitikimas su Bahreino ir viso Šiaurės Arabijos apaštališkojo vikariato tikinčiųjų bendruomenių vadovais, dvasininkais, pašvęstaisiais ir sielovadoje talkinančiais pasauliečiais.
Susitikimas vyko Bahreino sostinės Menamos Švč. Jėzaus Širdies bažnyčioje, praėjusio amžiaus ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje pastatytoje tuometinio valdovo katalikų bendruomenei padovanotame sklype. 1940 m. konsekruota bažnyčia buvo pirmoji visame Persijos įlankos regione.
Susitikime su popiežiumi dalyvavo Šiaurės Arabijos apaštališkojo vikariato administratorius vyskupas Paulas Hinderis, kunigai, vienuolės ir vienuoliai, seminaristai ir pasauliečiai katechetai. Į susitikimą atvyko ir kitų regiono šalių katalikų atstovai.
„Džiaugiuosi galėdamas būti tarp jūsų, šioje krikščionių bendruomenėje, kuri iš tiesų yra katalikiška, tai yra visuotinė, nes ją sudaro žmonės iš įvairių pasaulio kraštų, išpažįstantys vieną tikėjimą“, – kreipėsi popiežius.
Džiaugiuosi galėdamas būti tarp jūsų, šioje krikščionių bendruomenėje, kuri iš tiesų yra katalikiška.
Šioje šalyje yra daug dykumos plotų, tačiau po žeme tyliai teka gėlo vandens srovės. Pasak Pranciškaus, tai įvaizdis to, kas mes esame, ir to, koks yra tikėjimo vaidmuo mūsų gyvenime: paviršiuje matome paprastą kasdienį žmogiškumą, išdžiūvusį nuo silpnybių, baimių, iššūkių, su kuriais tenka susidurti, įvairiausių asmeninių ir socialinių bėdų, tačiau gelmėse, sieloje, širdyje ramiai ir tyliai teka gėlas Dvasios vanduo, drėkinantis mūsų dykumas, grąžinantis gyvybingumą tam, kam gresia išdžiūti, nuplaunantis tai, kas mus bjauroja, numalšinantis laimės troškimą. Šį gyvąjį vandenį mums dovanoja Jėzus. Jis dovanoja mums Šventąją Dvasią – švelnų, mylintį ir atgimdantį Dievo buvimą mumyse.
„Esame krikščionys ne dėl savo nuopelnų ar tik dėl to, kad išpažįstame tikėjimą, bet dėl to, kad per Krikštą gavome gyvojo Dvasios vandens, kuris mus padaro mylimais Dievo vaikais, vieni kitų broliais ir seserimis, padaro mus naujais kūriniais. Viskas kyla iš malonės, viskas ateina iš Šventosios Dvasios“, – sakė Pranciškus ir toliau kalbėjo apie tris didžiąsias dovanas, kurias Šventoji Dvasia mums duoda ir prašo, kad mes jas priimtume ir jomis gyventume. Tai džiaugsmo, vienybės ir pranašystės dovanos.
Šventoji Dvasia yra džiaugsmo šaltinis. Ji niekada nepalieka mūsų vienų, ji yra Guodėja, jis mus lydi savo švelniu artumu ir meile, palaiko mus kovose ir sunkumuose, skatina mūsų gražiausias svajones ir didžiausius troškimus, atveria mūsų akis gyvenimo grožiui.
Dvasios džiaugsmas nėra laikina būsena ar akimirkos emocija. Juo labiau jis nėra vartotojiškas ir individualistinis džiaugsmas, taip būdingas kai kurioms šiandienos kultūrinėms patirtims. Tai džiaugsmas, kurį teikia Dievo artumas, žinojimas, kad ir tamsiomis gyvenimo naktimis nesame vieni, nes jis yra su mumis. Popiežius pridūrė, kad Šventosios Dvasios mums dovanojamo krikščioniškojo džiaugsmo negalime pasilaikyti sau patiems, bet turime juo dalytis, nes, kai džiaugsmą „leidžiame į apyvartą – jo daugėja“.
Šventoji Dvasia yra vienybės šaltinis. Pasaulio nesantaika, etniniai, kultūriniai ir religiniai skirtumai negali pakenkti Dvasios dovanojamai vienybei. Priešingai, jos ugnis paverčia pelenais mūsų žemiškus troškimus ir uždega mūsų gyvenimus ta gailestinga meile, kuria mus myli Jėzus, kad ir mes galėtume taip mylėti vieni kitus.
Prisikėlusiojo Dvasia, nužengusi ant mokinių, yra vienybės ir brolybės šaltinis. Ji padeda įveikti savanaudiškumą, moko kalbėti viena meilės kalba, griauna nepasitikėjimo ir neapykantos barjerus, sukuria atvirumo ir dialogo erdves, išlaisvina mus iš baimės ir įkvepia drąsos eiti pasitikti kitų su beginkle ir nuginkluojančia gailestingumo galia. „Būkime vienybės saugotojai ir statytojai! Kad dialogas su kitais būtų patikimas, tarpusavyje gyvenkime kaip broliai ir seserys!“
Būkime vienybės saugotojai ir statytojai!
Galiausiai Dvasia yra pranašystės šaltinis. Popiežius sakė, kad išganymo istorijoje yra gausu pranašų, kuriuos Dievas siunčia tarp žmonių kalbėti jo vardu. Tačiau ir mes turime pranašišką pašaukimą. „Visi pakrikštytieji gavo Šventąją Dvasią ir yra pranašai. Todėl negalime apsimesti, kad nematome blogio darbų, saugoti savo ramų gyvenimą, kad nesusiteptume rankų. Priešingai, gavome pranašystės Dvasią, kad savo gyvenimo liudijimu skleistume Evangeliją“, – sakė Pranciškus.
Baigdamas šį jau paskutinį savo vizito Bahreine susitikimą popiežius tarė padėkos ir atsisveikinimo žodį: „Brangūs broliai ir seserys, galiausiai norėčiau padėkoti už šias kartu praleistas dienas. Dėkingumo kupina širdimi laiminu jus visus, ypač tuos, kurie prisidėjo prie šios kelionės rengimo. Kadangi tai paskutiniai čia viešai tariami mano žodžiai, leiskite padėkoti Jo Didenybei karaliui ir šios šalies valdžios institucijoms už nepaprastą svetingumą.“ Susitikimas baigėsi visų kartu kalbėta „Viešpaties angelo“ malda.
Iš Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios popiežius išvyko tiesiai į oro uostą ir po trumpos atsisveikinimo ceremonijos išskrido atgal į Romą.
