Šios jubiliejinių metų katechezės tekstas paskelbtas Pranciškaus, kuris dėl gydymo ligoninėje pats negalėjo surengti tradicinės bendrosios audiencijos ir jos perskaityti, pageidavimu.
Vasario 19 dienos katechezėje toliau kalbama apie „Jėzų Kristų – mūsų viltį“, šį kartą apie tai, ką mums sako išminčių, ieškojusių gimstančio Mesijo, kelionė. Pamatę kūdikį, jie tuoj pat jį pagarbino. (žr. Mt 2, 11).
Tarp pasakojimų apie Jėzaus kūdikystę yra trijų išminčių apsilankymo epizodas. Patraukti, kaip pasakoja evangelistas Matas, pasirodžiusios žvaigždės, kuri daugelyje kultūrų simbolizuoja neprastų asmenų gimimą, keli išminčiai iš Rytų leidžiasi į kelią, tiksliai nežinodami kur jis juos atves.
Šie išminčiai yra žmonės, kurie nepriklauso Sandoros tautai. Praėjusioje katechezėje kalbėta apie Betliejaus piemenis, kurie buvo marginalizuoti žydų visuomenėje, nes jie buvo laikomi „nešvariais“. Šiandien suduriame su kita kategorija – svetimšaliais, kurie skuba pagarbinti Dievo Sūnaus, įžengusio į istoriją su visiškai nauja karališkąja galia. Evangelijos mums aiškiai sako, kad vargšai ir svetimšaliai yra vieni pirmųjų, pakviestų susitikti su kūdikiu tapusiu Dievu, pasaulio Gelbėtoju.
Manyta, kad išminčiai simbolizuoja pirmąsias žmonių bendruomenes, kilusias iš trijų Nojaus sūnų, ir tris senovėje žinotus žemynus: Aziją, Afriką ir Europą. Arba tris žmogaus gyvenimo etapus: jaunystę, brandą ir senatvę.
Kad ir kokia būtų interpretacija, tai žmonės, kurie nestovi vietoje, bet, kaip ir kiti didieji biblinės istorijos pašauktieji, išgirsta ir atsiliepia į kvietimą leistis į kelią. Jie yra žmonės, kurie moka matyti toliau už save pačius, moka žvelgti aukštyn.
Danguje pasirodžiusios žvaigždės trauka paskatina juos žygiuoti į Judo žemę, į Jeruzalę, kur jie susitinka su karaliumi Erodu. Jie, neįtardami blogo ir pasitikėdami, prašo suktojo Erodo žinių apie ką tik gimusį žydų karalių, o šis, išsigandęs, kad iškilo grėsmė jo pozicijai, tuoj pat bando atspėti, apie ką kalbama, kreipiasi į Rašto aiškintojus ir prašo juos ištirti situaciją.
Žemiškojo valdovo galia atskleidžia savo silpnumą. Šventojo Rašto žinovai nukreipia karalių į vietą, kur, pagal Michėjo pranašystę, turėjo gimti Izraelio tautos vadovas ir ganytojas (Mch 5, 1): mažąjį Betliejų, o ne didžiąją Jeruzalę! Bet, kaip Paulius primena korintiečiams, Dievas pasirinka tai, kas silpna, kad sugėdintų stipriuosius ( žr. 1 Kor 1, 27).
Tačiau, pastebima popiežiaus katechezėje, patys Rašto aiškintojai, kurie žino tikslią Mesijo gimimo vietą ir net parodo kelią kitiems, nejuda iš vietos. Nepakanka žinoti pranašų tekstus, kad būtų išgirsta jų žinia, reikia leisti, kad ji prasiskverbtų į mus, kad Dievo žodis atgaivintų mūsų troškimą ieškoti, įžiebtų troškimą matyti Dievą.
O Erodas veidmainiškai, kaip elgiasi apgavikai ir smurtautojai, klausinėja išminčių tikslaus žvaigždės pasirodymo momento, įkalbinėja juos tęsti kelionę, o paskui grįžti ir pranešti jam, kad esą ir jis galėtų nuvykti pagarbinti naujagimio. Tiems, kurie prisirišę prie valdžios, Jėzus yra ne viltis, kurią reikia priimti, bet grėsmė, kurią reikia pašalinti!
Kai išminčiai iškeliauja, žvaigždė vėl pasirodo ir nuveda juos pas Jėzų. Tai ženklas, kad kūrinija ir pranašiškas žodis yra abėcėlė, kuria Dievas kalba ir leidžia save surasti. Žvaigždės vaizdas tiems žmonėms sukelia nesuvaldomą džiaugsmą, nes Šventoji Dvasia, kuri judina kiekvieno nuoširdžiai Dievo ieškančio žmogaus širdį, taip pat pripildo ją džiaugsmo.
Atradę kūdikį išminčiai nusilenkia, pagarbina Jėzų ir aukoja jam brangias dovanas, vertas karaliaus, vertas Dievo. Kodėl? Ką jie mato? Kaip rašo vienas senovės autorius, jie mato „kuklų mažą kūnelį, kurį prisiėmė Žodis, tačiau dieviškoji šlovė nuo jų nėra paslėpta. Jie mato kūdikį, bet garbina Dievą“ (Kromacijus iš Akvilėjos, Evangelijos pagal Matą komentaras). Išminčiai tampa pirmaisiais tikinčiaisiais tarp visų pagonių, Bažnyčios, surinktos iš visų kalbų ir tautų atstovų, atvaizdu.
„Brangūs broliai ir seserys, mokykimės ir mes iš išminčių, iš šių „vilties piligrimų“, kurie drąsiai kreipė savo žingsnius, širdis ir gėrybes į tą, kuris yra ne tik Izraelio, bet ir visų tautų viltis. Mokykimės garbinti Dievą jo mažume, jo karališkume, kuris ne gniuždo, bet išlaisvina mus ir leidžia oriai tarnauti. Dovanokime jam gražiausias dovanas, kad išreikštume savo tikėjimą ir meilę“, – kviečiama vasario 19 dienos popiežiaus Pranciškaus katechezėje.
