Trečiadienio bendrąją audienciją sudarė dvi dalys: pirmiausia Šv. Petro bazilikoje popiežius pasveikino dvi dideles piligrimų grupes iš Italijos, po to Pauliaus VI audiencijų salėje susitiko su kitais maldininkais. Jiems sakytoje kalboje popiežius tęsė prieš savaitę pradėtą naują katechezę apie šv. Juozapą. Šį kartą buvo kalbama apie Juozapo vaidmenį išganymo istorijoje.
Evangelijose Jėzus vadinamas „Juozapo sūnumi“ (Lk 3, 23; 4, 22; Jn 1, 45; 6, 42) ir „dailidės sūnumi“ (Mt 13, 55; Mk 6, 3), sakė popiežius, pabrėždamas, kad, nors Evangelijose aiškiai sakoma, kad Juozapas nebuvo Jėzaus biologinis tėvas, tačiau jis vykdė savo pašaukimą kaip tikras tėvas.
Iš evangelisto Mato pasakojimo galime suprasti, kad, nors Juozapo figūra iš pažiūros buvo diskretiška, nors jį matome antrame plane, iš tiesų jis yra svarbus išganymo istorijos veikėjas.
Juozapui tenka svarbus vaidmuo, tačiau jis nenori užvaldyti scenos, sakė Pranciškus ir priminė, kad būtent tokį pavyzdį jis duoda mūsų laikų žmonėms. Apie tai Pranciškus rašo neseniai paskelbtame savo laiške Patris corde: „Mūsų gyvenimas yra susijęs su kitais žmonėmis ir priklauso nuo paprastų žmonių, dažnai nežinomų, neminimų laikraščių ir žurnalų antraštėse. […] Kiek tėvų, motinų, senelių, mokytojų mažais kasdieniais gestais padeda vaikams iškęsti dabartinę krizę, priderinti prie reikalavimų kai kuriuos įpročius, drąsina žvelgti į priekį ir moko maldos. Kiek žmonių meldžiasi, padeda kitiems ir aukojasi visų labui“ (Patris corde 1).
mūsų gyvenimas yra susijęs su kitais žmonėmis ir priklauso nuo paprastų žmonių, dažnai nežinomų, neminimų laikraščių ir žurnalų antraštėse.
„Taigi, šventasis Juozapas yra nepastebimas, paprastas, diskretiškas užtarėjas, atrama ir vadovas sunkiais laikais“, – tęsė popiežius. „Šv. Juozapas primena, kad visi tie, kurie, iš šalies žiūrint, yra pasislėpę arba pasitraukę į antrą eilę, išganymo istorijoje atlieka neprilygstamą vaidmenį. Pasauliui reikia tokių žmonių.“
Toliau popiežius priminė evangelisto Luko pabrėžtą Juozapo, kaip Jėzaus ir Marijos globėjo, vaidmenį. Būdamas Jėzaus ir Marijos globėjas, jis yra ir Bažnyčios globėjas, „nes Bažnyčia yra Kristaus Kūno tąsa istorijoje, tuo pat metu Marijos motinystėje glūdi Bažnyčios motinystė. Juozapas, globodamas Bažnyčią, ir toliau globoja Kūdikį ir jo motiną“ (Patris corde 5).
Šv. Juozapas / Pixabay nuotr.
Pasak Pranciškaus, šis globos, rūpinimosi aspektas yra didysis atsakas į Pradžios knygoje nuskambėjusį klausimą. Kai Dievas paklausė savo brolį nužudžiusio Kaino, kur yra jo brolis Abelis, tas atsakė: „Argi aš esu savo brolio sargas?“ (Pr 4, 9). Juozapas savo gyvenimu tarsi nori mums pasakyti, kad esame pašaukti visada jaustis savo brolių ir seserų sergėtojais, globėjais tų, kurie yra mums artimi, tų, kuriuos Viešpats mums patiki gyvenime.
juozapas savo gyvenimu tarsi nori pasakyti, kad esame pašaukti visada jaustis savo brolių ir seserų sergėtojais, globėjais tu, kurie mums artimi.
Mūsų laikų visuomenei Juozapo pavyzdys byloja apie žmonių tarpusavio ryšių svarbą. Norėdamas ateitį į pasaulį, Dievas pasirinko žmonių tarpusavio santykių kelią.
„Brangūs broliai ir seserys, pagalvokime apie daugybę žmonių, kurie sunkiai savo gyvenime užmezga ryšius, kurie blaškosi ir jaučiasi vieniši, kuriems trūksta jėgų ir drąsos eiti pirmyn“, – sakė popiežius ir prašė melstis, kad šv. Juozapas padėtų mums visiems rasti sąjungininkų ir draugų.
„Juozapai, tu, kuris sergėjai ryšį su Marija ir Jėzumi, padėk mums rūpintis mūsų gyvenimo santykiais. Tegul niekas nesijaučia slegiamas apleistumo jausmo, kuris kyla iš vienatvės. Tegul kiekvienas iš mūsų susitaiko su savo istorija, su tais, kurie buvo prieš mus, tepripažįsta padarytas klaidas, suprasdamas, jog tai yra apvaizdos mums duotas kelias siekti, kad blogis nenugalėtų. Parodyk, kad esi draugas tiems, kuriems sunkiausia, ir kaip globojai Mariją ir Jėzų sunkiais laikais, taip ir mus globok mūsų kelionėje. Amen.“
