„Malonu pagalvoti, kad pats Jėzus dirbo ir kad amato išmoko iš šv. Juozapo“, – gruodžio 12 d. bendrojoje audiencijoje sakė popiežius Pranciškus, tęsdamas katechezių ciklą apie Šv. Šeimos globėją.
Evangelistai Matas ir Morkus Juozapą apibūdina kaip dailidę arba stalių. Nazareto gyventojai, išgirdę Jėzų kalbant, stebėjosi: „Argi jis ne dailidės sūnus?“ (Mt 13, 15; Mk 6, 3). Ir Jėzus vertėsi savo tėvo amatu.
Pasak popiežiaus Pranciškaus, graikiškas terminas tekton, kuriuo apibūdinamas Juozapo darbas, verčiamas įvairiai. Lotynų tėvai šį žodį perteikė kaip „dailidė“. Tačiau reikia žinoti, kad Jėzaus laikų Palestinoje iš medžio buvo gaminami ne tik įnagiai ir įvairūs baldai, bet ir namai, kurių karkasai buvo mediniai, o stogai – terasiniai, padaryti iš sijų, dengti šakomis ir žemėmis. Todėl dailidė, arba stalius, buvo bendras apibūdinimas, skirtas ir su medžiu dirbančiam amatininkui, ir namus statančiam darbininkui.
Kalbama apie gana sunkų darbą, nes reikėjo dirbti ne vien su medžiu, bet ir su akmeniu ar metalu. Ekonominiu požiūriu tai neužtikrino didelių pajamų, kaip galima spręsti iš to, kad Marija ir Juozapas, pristatydami Jėzų į šventyklą, paaukojo tik porą purplelių ar balandžių (žr. Lk 2, 24), kaip Įstatymas numatė vargšams (žr. Kun 12, 8).
Kalbama apie gana sunkų darbą, nes reikėjo dirbti ne vien su medžiu, bet ir su akmeniu ar metalu.
Jėzus paauglystėje iš savo tėvo išmoko ir jo amato. Todėl, kai suaugęs pradėjo pamokslauti, nustebę kaimynai klausė: „Iš kur šitam tokia išmintis ir stebuklinga galybė?“ (Mt 13, 54), o vėliau juo pasipiktino (žr. 57 eil.).
„Šis biografinis faktas apie Juozapą ir Jėzų verčia mane galvoti apie visus pasaulio darbininkus, ypač tuos, kurie dirba sunkų darbą kasyklose ir kai kuriuose fabrikuose. Tuos, kurie išnaudojami be sutarties, darbo aukas, vaikus, kurie verčiami dirbti, ir tuos, kurie rausiasi šiukšlynuose ieškodami ko nors naudingo, ką galėtų parduoti“, – sakė popiežius ir pakvietė, – „visi pagalvokime apie juos.“
Pasak popiežiaus, dirbantys be sutarčių, „juodai“, yra tarsi nematomi, o atlyginimą gauna tarsi kontrabandą, be jokio saugumo. Šiandien daug tokio darbo. Baisu, pasak Pranciškaus, kai verčiami dirbti ir vaikai, nors jų amžius yra žaidimų amžius. Visi jie yra mūsų broliai ir seserys, kurie priversti verstis orumą atimančiais būdais.
dirbantys be sutarčių, „juodai“, yra tarsi nematomi, o atlyginimą gauna tarsi kontrabandą, be jokio saugumo.
Pasak Šventojo Tėvo, jis taip pat galvoja apie tuos, kurie neturi darbo. Apie tuos, kurie pagrįstai jaučia, kad jų orumas pažemintas, nes jie negali rasti darbo. Daug jaunų žmonių, daug tėvų ir motinų išgyvena tikrą dramą dėl to, kad neturi darbo, kuris leistų ramiai gyventi.
Kartais galima parsinešti duonos iš Caritas, bet ne tai teikia orumą. Orumą teikia galėjimas pačiam ją užsidirbti. Ir jei žmonės, vyrai ir moterys, tokios galimybės neturi, tai yra socialinis neteisingumas – toje vietoje, tame krašte, tame kontinente. Visi turi turėti galimybę užsidirbti duoną, nes tai teikia orumą, tai svarbu.
Dažnai, anot Šventojo Tėvo, darbo paieškos tokios beviltiškos, kad net prarandamas noras gyventi. „Šiais pandemijos laikais daug žmonių neteko darbo, o kai kurie, prislėgti nepakeliamos naštos, net ryžosi atimti sau gyvybę. Šiandien norėčiau prisiminti kiekvieną iš jų ir jų šeimas“, – sakė popiežius Pranciškus ir pakvietė audiencijos dalyvius tylos minute atsiminti visus, kurie neranda darbo ir skęsta neviltyje.
Šiais pandemijos laikais daug žmonių neteko darbo, o kai kurie, prislėgti nepakeliamos naštos, net ryžosi atimti sau gyvybę.
Anot Šventojo Tėvo, nėra pakankamai atsižvelgiama į tai, kad darbas yra esminis žmogaus gyvenimo matmuo, taip pat ir šventėjimo kelyje. Dirbame ne vien tam, kad tinkamai apsirūpintume ir išlaikytume šeimą, bet ir tam, kad išreikštume save, jaustumės naudingi ir išmoktume itin vertingą konkretumo pamoką, padedančią ir dvasiniam gyvenimui netapti bekūniu dvasingumu.
Deja, bet darbo sferą dažnai paveikia socialinis neteisingumas, tuomet darbas, užuot buvęs žmogiškumo auginimo priemone, tampa egzistencine periferija. Su kokiu nusiteikimu atliekame savo kasdienį darbą? Kaip kovojame su nuovargiu? Ar manome, kad mūsų veikla susijusi tik su mūsų pačių likimu, ar ir su kitų likimais? Nes darbas taip pat yra būdas išreikšti savo asmenybę, iš prigimties atvirą santykiui.
Šiandien turime savęs paklausti, ką galime padaryti, kad darbas atgautų savo vertę.
„Malonu pagalvoti, kad pats Jėzus dirbo ir kad amato išmoko iš šv. Juozapo. Šiandien turime savęs paklausti, ką galime padaryti, kad darbas atgautų savo vertę. Ir kaip mes, kaip Bažnyčia, galime prisidėti prie to, kad darbas būtų išvaduotas iš pelno logikos, būtų išgyvenamas kaip pamatinė asmens teisė ir pareiga, kaip išreiškiantis ir didinantis jo orumą“, – kalbėjo Pranciškus.
Trečiadienio katechezę jis užbaigė malda, kuria 1969 metų gegužės 1-ąją šv. Paulius VI kreipėsi į šv. Juozapą.
O šventasis Juozapai,
Bažnyčios globėjau,
tu, kuris šalia Įsikūnijusio Žodžio
kasdien dirbai, kad užsidirbtumei duonai,
semdamasis iš jo jėgų gyventi ir ištverti;
Tu, kuris patyrei nerimą dėl rytojaus,
skurdo kartėlį, darbo nesaugumą;
Tu, kuris šiandien spinduliuoji savo pavyzdžiu,
nuolankus prieš žmones,
bet didis Dievo akivaizdoje,
saugok darbuotojus jų sunkioje kasdienybėje,
gink juos nuo nusivylimo,
nuo viską neigiančio maišto
ir nuo hedonizmo pagundos;
saugok pasaulio taiką,
tą taiką, kuri vienintelė gali užtikrinti tautų vystymąsi. Amen.
