„Tęskime mąstymo apie šv. Juozapą kelionę. Po komentarų apie aplinką, kurioje jis gyveno, jo vaidmenį išganymo istorijoje, jo buvimą teisiu ir Marijos vyru, šiandien norėčiau panagrinėti dar vieną svarbų jo asmenybės aspektą – tylą“, – gruodžio 15 d. bendrojoje audiencijoje sakė popiežius, tęsdamas katechezių ciklą apie šv. Juozapą.
Evangelijos neperduoda jokių Juozapo iš Nazareto žodžių. Tai nereiškia, anot Pranciškaus, kad jis buvo tylenis. Yra gilesnė priežastis. Savo tylėjimu Juozapas patvirtina tai, ką rašo šventasis Augustinas: „Kiek mumyse auga Žodis, žmogumi tapęs Žodis, tiek mažėja žodžių”. Jonas Krikštytojas, kuris vadinamas „Tyruose šaukiančiojo balsas: Taisykite Viešpačiui kelią“ (Mt 3, 1), apie Žodį sako: „Jam skirta augti, o man mažėti” (Jn 3, 30).
Kiek mumyse auga Žodis, žmogumi tapęs Žodis, tiek mažėja žodžių. (Šventasis augustinas)
„Juozapas savo tyla kviečia mus užleisti vietą kūnu tapusiam Žodžiui – Jėzui“, – sakė popiežius Pranciškus. Pasak jo, Juozapo tyla – tai ne nebylumas. Tai tyla, kupina įsiklausymo, veikli tyla, atskleidžianti jo didį vidinį pasaulį. „Tėvas ištarė žodį ir tai buvo jo Sūnus. Ir jis visada kalba amžinoje tyloje, ir tyloje jo turi klausytis siela”, – citavo šv. Kryžiaus Joną popiežius.
Jėzus augo tokioje Nazareto namų mokykloje, kasdien matydamas Marijos ir Juozapo pavyzdį. Nenuostabu, kad jis pats vėliau ieškojo tylos erdvių (žr. Mt 14, 23) ir kvietė mokinius išmėginti tokią patirtį.
Juozapo tyla – tai ne nebylumas. Tai tyla, kupina įsiklausymo, veikli tyla, atskleidžianti jo didį vidinį pasaulį.
„Kaip būtų gražu, jei kiekvienas iš mūsų, sekdamas šventojo Juozapo pavyzdžiu, sugebėtume susigrąžinti šį kontempliatyvų gyvenimo matmenį, kurį atveria būtent tyla. Tačiau visi iš patirties žinome, kad tai nėra lengva: tyla mus šiek tiek gąsdina, nes ji reikalauja įžengti į save ir susitikti su pačia tikriausia savo dalimi“, – sakė Šventasis Tėvas, priminęs filosofo Paskalio žodžius, jog visas žmonių nelaimingumas gimsta tik dėl vieno dalyko: nemokėjimo likti ramiems savo kambario tyloje.
„Brangūs broliai ir seserys, mokykimės iš šventojo Juozapo puoselėti tylos erdves, kuriose gali atsirasti Žodis – mumyse gyvenančios Šventosios Dvasios Žodis. Nelengva atpažinti šį balsą, kuris labai dažnai painiojamas su tūkstančiais mumyse skambančių rūpesčių, pagundų, troškimų ir vilčių balsų. Tačiau be tokio įgūdžio, gimstančio būtent iš tylos praktikos, mūsų kalbėjimas gali susirgti. Užuot leidęs tiesai atsiskleisti, jis gali tapti pavojingu ginklu“, – pažymėjo popiežius: veidmainiškomis liaupsėmis, tuščiu gyrimusi, melu, apkalbomis, šmeižtu.
mokykimės iš šventojo Juozapo puoselėti tylos erdves, kuriose gali atsirasti Žodis – mumyse gyvenančios Šventosios Dvasios Žodis.
Siracido knygoje primenamas faktas, kad nuo liežuvio yra daugiau kritusių, nei nuo kalavijo (žr. Sir 28, 18). Panašiai ir Jėzus blogą kalbėjimą, keikimą ar šmeižtą sugretina su žudymo veiksmu (žr. Mt 5, 21–22).
Biblijos išmintis teigia, priminė Pranciškus, jog „Mirtis ir gyvenimas yra liežuvio galioje, ir kas su juo sutaria, valgys jo vaisius“ (Pat 18, 21). Ir apaštalas Jokūbas kalba apie šią seną žodžio galios, geros ir blogos, temą. „Kas nenusideda kalba, tas yra tobulas žmogus; jis sugebės pažaboti ir visą kūną. (…) ir liežuvis yra mažas narys, bet moka girtis didžiais dalykais. (…) Liežuviu šloviname Viešpatį, savo Tėvą, ir juo keikiame žmones, kurie sukurti panašūs į Dievą. Iš tų pačių lūpų plaukia ir laiminimas, ir prakeikimas. Bet taip, mano broliai, neturi būti!“, – rašo apaštalas (žr. Jok 3, 2–10)
Mirtis ir gyvenimas yra liežuvio galioje, ir kas su juo sutaria, valgys jo vaisius (Pat 18, 21).
„Štai motyvas, dėl kurio turime mokytis iš Juozapo puoselėti tylą: toji mūsų gyvenimo vidinė erdvė, kurioje suteikiame Dvasiai galimybę mus atgaivinti, paguosti, pataisyti. O iš to gauta nauda mūsų širdims taip pat išgydys mūsų kalbą, žodžius ir, svarbiausia, mūsų pasirinkimus. Juk Juozapas suderino tylą su veiksmu. Jis ne kalbėjo, bet veikė, ir taip parodė mums tai, ką Jėzus kartą pasakė savo mokiniams: „Ne kiekvienas, kuris šaukia: ‘Viešpatie, Viešpatie!’, įeis į dangaus karalystę, bet tas, kuris vykdo mano dangiškojo Tėvo valią“ (Mt 7, 21).
Bendrosios audiencijos katechezę popiežius Pranciškus užbaigė malda į šv. Juozapą:
Šventasis Juozapai, tylos žmogau, Evangelijoje neištaręs nė vieno žodžio, išmokyk mus tuščių žodžių pasninko, padėk iš naujo atrasti žodžių, kurie pamoko, padrąsina, paguodžia ir palaiko, vertę. Būk arti tų, kurie kenčia nuo žeidžiančių žodžių, tokių kaip šmeižtas ar apkalbos. Ir padėk mums visada žodžius sujungti su darbais. Amen.
