Pokalbis su Turoniais apie ateitininkiją, Šv. Kalėdas ir šeimyniškumą

Su ateitininkų federacijos pirmininku Vyčiu Turoniu ir jo žmona Dorotėja planavome susitikti vakarienės jų namuose. Visgi, šių laikų virusai mėgsta užkirsti tokiems lauktiems pasibuvimams kelią, tad pokalbiui teko susėsti prie ekranų. Nepaisant to, mūsų susitikimas buvo šiltas ir gausus pašnekovų, nes netikėtai prisijungė visos Turonių atžalos: vaikinai Tomas ir Marekas bei mažoji Emilytė. Jei įdomu sužinoti, ką Vyčiui reiškia būti Ateitininkų federacijos pirmininku, o Dorotėjai matyti ateitininkijos užkulisius, kas Turoniams yra Šv. Kalėdos, kokios jų šeimos tradicijos bei kaip originaliai nudžiuginti bičiulį švenčių proga – kviečiu pasilikti pokalbiui. 

Vyti, praėjus daugiau nei metams, kai buvai išrinktas pirmininku, norisi paklausti, kokia tau asmeniškai yra ši pirmininko tarnystė?

Kol nėra šeimoje vaikų, džiaugsmas ir skausmas yra matuojamas skalėje maždaug nuo nulio iki dešimties. Bet kai gimsta vaikai, tas džiaugsmas ir skausmas nebeturi ribų.

Labai panašiai man yra ir kalbant apie pirmininko pareigas. Būna momentų, kai yra labai daug šviesos, vilties, džiaugsmo, bet būna momentų, kai pramuši dugną savo paties ribotumo ir supranti, kad laikaisi tik iš Dievo malonės. Tad kaskart vis labiau ir labiau įsitikinu, kad pajauta, kurią turėjau sutikdamas kandidatuoti – jei Dievas laimina, tai mane išrinks, ir visa, ką jis nori nuveikti per mane, jis tą ir padarys – dabar įsikūnija ir tampa tiesa kiekviename darbe, kurio imamės kartu su kolegomis.

Susidūrus su visokiais praktiniais iššūkiais, tavo žinių, kompetencijų likučiai išblėsta ir tada supranti, kad labiausiai, ko reikia šiai organizacijai, tai yra Dievo malonės ir gryno atsigręžimo į Kristų. Tada daug kas pradeda keistis ir judėti į priekį. Tai, kas padaryta – tik iš Dievo malonės, o kas nepavyksta – tai dėl to, kad nepavyksta susitelkti, ir dėl asmeninių ydų, kurių ir aš pats nestokoju.

Liūdniausia būna tada, kai žmogiškos ydos sutrukdo Dievo planui būti įgyvendintam.

Liūdniausia būna tada, kai žmogiškos ydos sutrukdo Dievo planui būti įgyvendintam. Pavyzdžiui, kai įžeidi žmones, nors nenorėjai jų įžeisti, net nesiekei konflikto, bet jis įvyksta, arba kai nuvili žmones, su kuriais neturėjai progos ramiai pasišnekėti.

Bet Dievas tikrai per šį laiką ypatingu būdu mus ir mūsų organizaciją palaimino. Įvairiais būdais, tiek finansine, tiek idėjine prasme: šiais metais gavome daugiausiai finansinės paramos iš valstybės institucijų, idėjiškai žmonės yra kaip niekad susitelkę kartu darbuotis. Yra daug gero įvykę. Bet tikrai norisi visiems pasakyti, kad tai priklauso tik nuo to, kiek mes esame atsivėrę Dievo malonei.

O ar matai kokią nors didžiausią problemą, dėl kurios visa ateitininkija dabar galėtų susitelkti?

Manau, kad kiekvienas organizaciją mylintis ateitininkas galėtų sudaryti savo sąrašą, kuriame atsispindėtų, jo nuomone, didžiausios organizacijos problemos. Bet mano manymu, didžiausia problema yra ateitininkų atsiliepimas į savo pašaukimą.

Man atrodo, problema yra mūsų, kaip ateitininkų, ir mūsų, kaip organizacijos, kaip sąjūdžio, pašaukimo įsisąmoninime ir atsiliepime į tą pašaukimą. Ir tai yra susiję su šiuo adventiniu laikotarpiu, su Kristaus laukimu, nes jei mūsų gyvenimas neapsiriboja šita egzistencija, tai į kur krypsta mūsų darbai, koks yra galutinis to, ką darome, tikslas ir kaip tai turėtume įprasminti kasdienybėje? Ir jeigu esame tikintys žmonės, kokie turėtų būti mūsų tarpusavio santykiai?

svarbiausia yra kiekvieno iš mūsų vidinis atsivėrimas Kristui ir ieškojimas atsakymo į klausimą, ko iš manęs šiandien nori Viešpats.

Be abejo, mane galima dažniau išgirsti kalbant apie finansinius, struktūrinius, projektinius dalykus – tą irgi reikia daryti. Bet svarbiausia yra kiekvieno iš mūsų vidinis atsivėrimas Kristui ir ieškojimas atsakymo į klausimą, ko iš manęs šiandien nori Viešpats. Mes, ateitininkai, esame įpratę teoriškai priimti tikėjimą. Bet kai kyla klausimas apie praktinį, kasdienį mūsų, kaip organizacijos ir kaip kiekvieno ateitininko gyvenimą, čia susiduriame su didžiausiais iššūkiais.

Dorotėja, o ką tau reiškia turėti pirmininką vyrą? Nesi ateitininkė, bet turbūt tenka pamatyti ateitininkų veiklos užkulisius. Kaip apskritai žiūri į ateitininkijos idėją, ar matai šios organizacijos prasmę?

Žinoma, kad matau, nes kitaip turbūt būčiau ir nepritarusi tokiam Vyčio pasirinkimui. Ateitininkija yra labai svarbi Lietuvai, švietimui, tikėjimo skleidimui.

O kalbant apie jausmą turėti vyrą ateitininkų pirmininką, tai jis tikrai rečiau būna namuose. Bet tai yra įdomu, nes anksčiau Vytis vakarais kalbėdavo apie darbo reikalus ar kitas papildomas veiklas, o dabar apie aštuoniasdešimt procentų jis kalba vien apie ateitininkus. Iš tiesų, pamačiau, kiek daug yra ateitininkų veiklos užkulisių: kiek žmonių tame darbuojasi, kiek daug reikia išmąstyti ir suorganizuoti. Įdomiausia buvo pamatyti, kiek yra daug žmonių, kurių aš nežinau, kurie daro labai daug ir kuriuos gal net ne kiekvienas aktyvus ateitininkas žino.

Marekai, Tomai, o kaip jūs tai priimate?

Marekas: Man tai yra didelė dovana ir garbė. Daugiau sužinau, apie daug ką galiu pašnekėti, su daug kuo susipažįstu. Kaip tik šią vasarą dalyvavau ateitininkų sąskrydyje, o paskui, netikėtai, ir moksleivių ateitininkų žygyje: pasibaigus sąskrydžiui, visi pradėjo registruotis į žygį, į kurį aš neplanavau eiti, bet paskutinę akimirką apsisprendžiau dalyvauti, tad nuėjau užsiregistruoti, ir mane priėmė. Pasiėmiau viską, ką turėjau su savimi – kuprinę, miegmaišį, ir prisijungiau. Buvo sunku, bet ir labai smagu.

Tomas: Labai įdomu turėti tėvą ateitininkų pirmininką, nes labai išsiplečia pažįstamų ratas, Vytis vis papasakoja apie ateitininkus, kartais dalyvauju kokiame nors ateitininkų renginyje. Žinoma, jo didesnis užimtumas, bet, ačiū Dievui, vakarais visi susitinkame ir pabendraujame, pavakarieniaujame.

Vyti, netrukus vyksi į Jungtines Valstijas, kur dalyvausi Šiaurės Amerikos ateitininkų šventėje. Su kokia žinia ten keliausi? Ir kaip manai, ko Lietuvos ateitininkai galėtų pasimokyti iš Šiaurės Amerikos ateitininkų?

Mano pranešimo pavadinimas – „Ateitininkų iššūkiai Šventosios Dvasios laike“. Pranešime bandysiu aptarti mūsų organizacijos nueitą jau 111 metų kelią ir įžvelgti tam tikrų paralelių tarp praeities įvykių ir to, kas vyksta dabar. Dažnai išgirstame, kad kažkada anksčiau ateitininkijoje buvo aukso amžius, kažkada ji klestėjo, o dabar ji kažkokioje žemumoje. Bet jei pasižiūrėtume giliau, tai negali būti visiška tiesa.

Labai svarbu mums, ateitininkams, neprarandant to idealizmo žvelgti į ateitį ir matyti tai, ką šiandien galime kartu nuveikti. Vienas iš tų dalykų – viena organizacija.

Nepaisant to, kad ateitininkai yra Lietuvoje, Europoje, Šiaurės Amerikoje, mes vis priklausome tam pačiam sąjūdžiui. Todėl turime pažvelgti ir į tai, ką galime kartu padaryti, nepaisant mus skiriančių kilometrų. Ir jau yra kuo pasidžiaugti, pavyzdžiui, ateitininkų socialiniu tinklu „Manoateitis.lt“ – tai ir yra bandymas apjungti po visą pasaulį išsibarsčiusius ateitininkus į vieną erdvę, dalintis idėjomis, tuo, kas mums brangu.

Man atrodo, kad jeigu mes dar esame pasišventę savo principams, savo idealams, dėl kurių organizacija ir buvo sukurta, tai tarp pasaulio ateitininkų nėra jau tiek daug skirtumų. Tad aš labai kviesčiau atsiverti didesnei bendrystei ir kurti Lietuvos ateitį kartu.

O tai, ko galėtume pasisemti iš Šiaurės Amerikos ateitininkų, yra šeimyniškumas. Jis ten yra labai stiprus. Organizacija ten stovi praktiškai ant šeimos, giminės ryšių, ateitininkų šeimos yra labai susitelkusios, kuo galima tik gėrėtis. Lietuvoje taip pat galėtume labiau pasistengti suburti jaunas, ateitininkiškas šeimas, kad ateityje stovyklose būtų daugiau vaikų iš ateitininkiškų šeimų.

Tęsiant šeimyniškumo temą, pakalbėkime apie jūsų šeimą. Vyti, Dorotėja, abu priklausote bendruomenei „Maranata“. Beveik prieš metus „Ateity“ su keliais kitais šios bendruomenės nariais kalbėjausi apie bendruomenės misiją ir Gyvojo Dievo patirtį. Įdomu sužinoti, ką jums reiškia priklausyti šiai bendruomenei – tiek kiekvienam asmeniškai, tiek jums kaip šeimai.

Dorotėja: Mes iš tikrųjų labai ilgai su Vyčiu neturėjome bendruomenės: vieną sekmadienį į vieną bažnyčią eidavome, kitą – į kitą, kur patogiau. Ir buvo jausmas, kad kažko gyvenime trūksta. Aišku, kartais nuvažiuodavome į Baltriškes, kartais ateitininkų renginy sudalyvaudavome, bet buvo jausmas, kad plaukiojame pasroviui ir netobulėjame. Šnekėdavome apie tai, kad reikėtų turėti bendruomenę, bet tai nėra taip paprasta.

Yra daug dalykų, kurie lemia, kodėl nueini būtent į tą bendruomenę: turi būti tinkamas laikas, tinkami žmonės, dvasingumas, kuris tau asmeniškai tinka. Todėl sakyčiau, kad bendruomenė „Maranata“ mums labai didelis stebuklas. Ir dėl to, kad dalyvavome jos kūrimosi procese, ir dėl to, kad ji atsirado tokiu metu, kai Dievas lietėsi prie mūsų asmeniškai ir prie mūsų šeimos.

Bendruomenė man yra vieta augti, ieškoti Dievo net tada, kai asmeniškai yra labai sunku. Tai yra žmonės, kurie pakelia, meldžiasi, padeda, pataria. Ir kartu tai yra galimybė augti patiems meilėje, ištikimybėje.

Bendruomenė man yra vieta augti, ieškoti Dievo net tada, kai asmeniškai yra labai sunku.

Tai mano pirma bendruomenė, kurios veikloje ne šiaip dalyvauju, kada noriu, bet ir daviau įsipareigojimą, kad joje būsiu – iš pradžių metams, dabar jau dvejiems. Viena vertus, tai buvo nauja patirtis, bet, kita vertus, tai labai atliepė ir santuokos sakramentą, nes mes jau žinojome, kaip įsipareigojimas išlaisvina. Tai tą patį pajutome ir bendruomenėje – jei esi įsipareigojęs bendruomenei, tu jau nebekeli klausimų, ar man reikia čia būti ar ne, bet iškart eini jau prie gilesnių dalykų.

Bendruomenė dalyvavo visuose svarbiuose mūsų šeimos įvykiuose, visada labai jautėme jos palaikymą. Ir tada, kai Emilytė gimė, ir tada, kai vaikinus paėmėme globoti. Iš tiesų, visi tie pokyčiai nėra lengvi. Tad kai yra grupė žmonių, kurie už tave meldžiasi, kurie atvažiuoja, padeda persikraustyti, jautiesi, kad nesi vienas, kad su tavimi – tavo palaikymo komanda.

Vytis: Kai Dorotėja pradėjo kalbėti, aš net susigraudinau, nes tikrai buvo momentų, kai mums buvo labai sunku. Kai mirė vaikinų tėtis, ištiko šokas, viskas pradėjo keistis. Tada viena iš bendruomenės vadovių man pasakė, kad jeigu nebūtų Dievas manyje padaręs tų dalykų, kuriuos jis padarė, tai aš nebūčiau ryžęsis tokiam veiksmui, nebūčiau ryžęsis paimti vaikinus į mūsų šeimą. Ir iš tiesų, Dievas praplatino mano širdį.

Kaip anksčiau tikėjimas man buvo daugiau proto dalykas, taip dabar bendruomenėje aš suprantu, kad Dievas norėjo visa tai praplėsti ir parodyti, kas tikėjime buvo paslėpta. Lygiai taip pat ir šeimoje: jeigu plečiasi tavo tikėjimo pažinimas ir tikėjimo patirtis, tai gilėja ir tavo šeimos santuokinis gyvenimas, ir šeimos ryšiai tampa tvirtesni, ir meilė gali skleistis plačiau.

jeigu plečiasi tavo tikėjimo pažinimas ir tikėjimo patirtis, tai gilėja ir tavo šeimos santuokinis gyvenimas.

O mūsų šeimą bendruomenė ypatingai sustiprina dar ir tuo, kad vakarais greta visų kitų maldų meldžiamės specialią bendruomenės maldą ir tuo metu jaučiame milžinišką bendrystę.

Taip pat „Maranata“ bendruomenė šiandien turbūt yra dažniausiai už ateitininkus besimeldžianti bendruomenė. Nesu tikras, ar ateitininkai tiek meldžiasi už save, kiek „Maranata“ bendruomenė meldžiasi už mus. Aš asmeniškai labai jaučiu tą maldą ir tai yra labai svarbu.

Ateitininkų struktūra, ideologija, prasmė man atsiskleidė visai kitu kampu, kai pradėjome kurti šią bendruomenę. Mes lankėme įvairius kursus, konferencijas apie tai, kaip kurti bendruomenę, kokia yra jos struktūra, ko jai reikia. Tuo metu mes bandėme suprasti, kokiu tikslu, kodėl Dievas nori šios naujos bendruomenės. Ir tada supratau, kad visi pirmi atsakymai, kurie man ateidavo, būdavo ateitininkų.

Supratau, kokia nuostabi yra mūsų struktūra, mūsų ideologija, kaip viskas teisingai sudėliota ir kaip mums gerai dėl to, kad tuos klausimus, į kuriuos atsakinėjo dar tik besikurdama „Maranata“ bendruomenė, ateitininkai jau buvo atsakę – reikia tik keltis ir judėti į priekį užsibrėžta kryptimi. Tad man asmeniškai „Maranata“ bendruomenė ir ateitininkija viena kitą labai stipriai papildo. Galbūt tik norėtųsi, kad ir ateitininkai burtųsi į ratelius, į mini bendruomenes, kur galėtų dvasiškai augti, kartu melstis.

Galiausiai norisi pakalbėti apie šventes. Ką jums asmeniškai reiškia Šv. Kalėdos, kokią žinią jos jums neša?

Marekas: Man svarbu per Šv. Kalėdas apskambinti arba aplankyti artimuosius, juos pasveikinti, palaiminti ir už juos pasimelsti.

Tomas: Ir ne tik šeimai daryti gera, bet ir kitiems žmonėms, pavyzdžiui, kur nors pasavanoriaujant.

Dorotėja: Aišku, visų pirma mes minime, kad Jėzus atėjo į pasaulį. Visa tai labai gražu ir labai gera prisiminti. Bet mane prieš ketverius ar penkerius metus ištiko didelis šokas, kai aš supratau, kad Kalėdos tai yra ir laukimas antrojo Kristaus atėjimo. Ši mintis visai pakeitė mano Adventą, nes tada tai buvo laikas mąstyti apie tai, ar aš esu pasirengusi tam antram atėjimui ir ar aš jo laukiu. Ir tada supratau, kad ne.

Todėl dabar man kiekvienos Kalėdos yra ne tik laukimas šventės, kuri vis dar yra nostalgiška ir primena vaikystę, bet ir mąstymas apie antrąjį atėjimą. Tai labai tinka ir mūsų „Maranata“ bendruomenei, nes žodis „maranata“ kaip tik ir reiškia: „Viešpatie Jėzau, ateik“. Tad man kalėdinis laikotarpis yra laikas išgyventi tą laukimą savo širdyje ir įsitikinti, kad Jis ten yra.

Vytis: Aš tik papildysiu dėl žodžio „maranata“. Mokslininkai dar iki šiol nesutaria, kaip teisingai reikia skaityti šį Šventajame Rašte paminėtą žodį – maran atha (Viešpats atėjo) ar marana tha (Viešpatie, ateik). Man Advento laikas yra apie netikėtumą. Mus ištiks ta diena ir gal net nesulauksime šių Kalėdų, nes ateis Jėzus anksčiau.

Gyvenkime taip, kad bet kurią akimirką galėtume stoti Jėzaus akivaizdon.

Todėl būkime pasiruošę. Gyvenkime taip, kad bet kurią akimirką galėtume stoti Jėzaus akivaizdon. Ar mano tikėjimas stiprus, ar nestiprus, ar aš darau nuodėmes, ar ne, bet Adventas mus kviečia padaryti viską, ką galime, kad tas susitikimas būtų džiaugsmingas, kad jis nebūtų toks, kokį jį rodo apokaliptiniuose filmuose, kai viskas griūna, žemė dreba, o žmonės bėga ir klykia. Kad mes galėtume išgyventi tą Jėzaus paraginimą: kai visa tai įvyks, jūs išsitieskite, pakelkite galvas, nes jūsų išvadavimas arti.

Ypač tai atrodo svarbu šiuo laiku, kada pasaulyje vyrauja pandemija, įvairios krizės. Nebijokime, būkime drąsūs, nes Adventas mus kviečia į šį pasitikėjimą Dievu, o tiems, kurie myli Viešpatį, viskas išeina į gerą.

Esate jauna šeima, bet gal jau turite kokių nors šeimos tradicijų, kaip švenčiate Šv. Kalėdas?

Dorotėja: Kadangi esame jauna šeima, dar neturėjome tokių Kalėdų, kurias švęstume patys vieni namuose. Dažniausiai vykstame pas kažkieno tėvus. O kadangi Vyčio mama gyvena Norvegijoje, kartais vykstame ir ten. Norvegija visai kitaip nuspalvina Kalėdas: Kūčių naktį ten valgo mėsą, o mišiose ne visada suprasi, kas sakoma.

Belaukdami švenčių, visada pasipuošiame namus. Nors mūsų butas nedidelis, visada įsigyjame pačią didžiausią eglutę. Didžiausią, kokią tik galima sutalpinti, iki pat lubų. Ir būtinai tikrą.

Vytis: Stengiamės, kad šventinio laikotarpio metu namuose būtų kuo daugiau žvakių. Taip pat, kadangi turime Adventinį vainiką, per vakarienę visada užsidegame kiekvienos savaitės žvakę. Ir aišku, adventiniu laiku stengiamės paįvairinti maldą, kiekvienais metais bandome atrasti kokį nors mums tinkantį maldos ritmą. Man džiugiausia, ypač, kai vaikai jau yra vyresni, kad šeima tampa dar viena bendruomene, mažąja Bažnyčia, kurią nuolat stiprina bendra malda.

Ir dar vienu momentu galiu pasidalinti. Kažkada vienas mano draugas kunigas įvedė tradiciją artimiesiems, draugams siųsti paštu kalėdaitį. Tad paskui ir mes tai perėmėme – siunčiame kalėdaitį nuo mūsų šeimos stalo ant artimųjų stalo tėvams ar draugams, kurių per Kalėdas nebus kartu su mumis.