Aistė Junokienė – iš Ramygalos kilusi poetė, pristačiusi savo kūrybos knygą „Aš ne kava“. Ji kūrybą ženklina slapyvardžiu Žydaitė, kuris gimė jai besimokant dar pradinėse klasėse. Ir nors moteris šiuo metu dirba informacinių technologijų srityje, kūryba – neatsiejama jos gyvenimo dalis.
Žydaitė
„Pirmiausia šis slapyvardis nugulė ant keramikos darbų. Kuo toliau, tuo dažniau jį pradėjau naudoti ir pasirašydama po sukurtomis eilėmis. Slapyvardis kilo nuo pravardės, gautos dar pradinėse klasėse. Kai susitaikiau su tokia savo pravarde, ją pamilau. Pradėjau domėtis Izraelio kultūra, istorija. Tai turbūt prisidėjo ir prie tikėjimo atsiradimo mano gyvenime“, – atskleidė moteris, netrukus švęsianti 35-ąjį gimtadienį.
Baigusi mokyklą ji studijavo bioinformatiką. Dirbo bilietų platinimo įmonės IT skyriuje, tad džiaugėsi, galėjusi suderinti profesinius gabumus ir kultūrinį gyvenimą.
„Sostinėje praleidusi dešimtmetį, grįžau į gimtinę, į Ramygalą. Kadangi trūko ir norėjosi kultūrinės veiklos, greit įsiliejau į čia esančius meno kolektyvus: grojau kapeloje kanklėmis, vaidinu „Ąžuolynės“ teatre. Po santuokos su vyru Ramūnu apsistojome Panevėžyje, čia dirbu IT įmonėje“, – pasakojo Aistė, kuri šiuo metu augina pustrečių metų sūnų Amadėjų ir penkių mėnesių dukrą Teoklėją.
Kūryba feisbuke – močiutės dėka
Kaip prisiminė pašnekovė, ji visuomet buvo čiauškutė. Labai anksti pradėjo kalbėti, deklamuoti eilėraščius.
„Buvau drąsus ir smalsus vaikas. O mokytojai tik dar labiau ir kryptingiau padėjo augti sporte, tiksliuosiuose moksluose ir kūryboje. Esu dėkinga savo lietuvių kalbos mokytojai Laimai Grikšaitei, kuri 8–9 klasėje pastebėjo mano talentą bei pasiūlė dalyvauti filologų konkurse su parašytomis pasakomis. Nors jos buvo įvertintos puikiai, buvau per jauna pagal konkurso nuostatus, tad paraiška – atmesta. Po metų į tą patį konkursą jau grįžau su eilėraščiais. Dabar daugumą jų net gėda skaityti, bet tuo metu jie net pelnė laureatės vardą. Taip viskas ir prasidėjo“, – apie savo kaip rašytojos kelią pasakojo poetė.
Nors ramygalietės giminėje rašytojų nėra, visgi ji tikino, kad turbūt būtų sunku rasti asmenį, kuris jaunystėje nebūtų parašęs bent vieno eilėraščio.
„Visada didelį padrąsinimą jaučiau iš senelio brolio šeimos. Jis pats mėgdavęs rašyti, tad visuomet smarkiai palaikydavo, drąsindavo leisti knygą dar besimokant mokykloje. Beje, linksmas faktas, kad tik eilėraščių dėka turiu savo feisbuko paskyrą. Išvykus studijuoti paskambino močiutė pakalbėti, kaip sekasi, ir pasiguodė, kad pasiilgo eilėraščių. Sako: „yra tokia svetainė feisbukas, tu ten kelki savo eilėraščius, ir aš juos galėsiu skaityti“. Tad teko kurtis paskyrą ir nenustoti kurti“, – šypsojosi moteris.
Eiliuoti tekstai
Pasiteiravus, iš kur kūrėjai gimsta įkvėpimas, ji atviravo, kad net kasdienybėje mintyse nuolat iškyla metaforos ar eilių posmeliai.
„Vis pagalvoju, jog ir tas nuotrupas reikėtų kažkur pasižymėti. Vėliau iš jų galima užauginti eilėraštį. Bet kai tai kasdien, išmokau tiesiog paleisti, nebekreipiu net dėmesio. Pasidžiaugiu viduje, kad gražiai suskambo ši akimirka, ir toliau gyvenu. Visada galvoju, kad eilėraščių rašyti išties ir nemoku. Regis, tiesiog aprašau kokį nors vaizdinį. Džiaugiuosi, jei per jį keliauja ir skaitantieji. Nepaisydama šių laikų poezijos stilistikos, lieku prie eiliuotų tekstų. Nemėgstu lengvų kelių, tad ir taiklią metaforą išlaikyti brandžią atrodo sudėtingiau, kai tai reikia dar įvilkti į rimo rėmus. Esu dėkinga už dideles eilėdaros pamokas, kurių gavau dalyvaudama poezijos konkursuose, festivaliuose, kūrybinėse dirbtuvėse“, – dėstė ji.
Poetė iš reikalo
Save „poete iš reikalo“ vadinanti autorė tikino, kad taip save pravardžiuoja todėl, kad dažnai prisėsdavo rašyti tik artėjant konkursams, festivaliams.
„Reikia pateikti kelis kūrinius viena ar kita tematika – sėdi ir rašai. Tačiau yra du metų laikai, kada visada stengiuosi prisėsti rašyti. Visų pirmiausia, giminėje turime tradiciją šv. Kalėdų rytą prie eglutės pasiimant dovanas, atlikti kokį nors pasirodymą. Ilgai tai būdavo grojimas kanklėmis, tačiau vieną žiemą parašiau eilėraštį ir jį perskaičiau. Dabar stengiuosi tai daryti kasmet. Taip pat prieš spalio 5 dieną stengiuosi rasti laiko eilėraščiui. Vertinu ir branginu visus sutiktus gyvenime mokytojus, tad tai savotiškas prisiminimas ir padėka jiems. Nemėgstu rašyti „ką matau, tą dainuoju“. Tokių „eilių“ galėčiau ir ne vieną knygą išleisti. Net ir prie greitai pasirašiusio eilėraščio sėdžiu ilgai ir svarstau, ar tai yra tai, kuo norėčiau pasidalinti su kitais“, – aiškino Aistė.
„Aš ne kava“
Moteris šiuo metu džiaugiasi išleidusi knygą „Aš ne kava“. Savo eilėraščius knygos pavidalu ji pirmą kartą pamatė tuomet, kai neapsikentusi, kad vis dar jos neišleido, vienetiniu tiražu iliustravo, atspausdino ir surišo jos draugė Lauryna.
„Tačiau nuo pirmojo laiško spaustuvei iki šios knygelės praėjo jau daugiau nei dešimt metų. Joje ir sudėta dauguma eilėraščių, sukurtų dar mokyklos laikais. Norėjosi, jog jie nebūtų tik išsibarstę rankraščiuose, bet nugultų gražiai pateikti vienoje vietoje. Leidyklos nelabai prisiima spausdinti poezijos knygas. Tai – nepopuliari literatūra. Tad jei norėjau knygelės, teko galvoti apie savilaidą. Čia jau padėjo spaustuvėje dirbanti bendraklasė“, – pagalba džiaugėsi rašytoja.
„Turėjau viziją, kokios jos noriu. Pirmiausia atrinkau eilėraščius. Nesinorėjo sudėti bet ko. Iš 168 čia yra tik 67 eilėraščiai – poetiniai bandymai kurti 2005–2021 metais. Daug laiko skyriau viršelio dizainui. Kaip juokauju, norėjosi patvirtinti, jog apie knygą iš jos viršelio nereikėtų spręsti. Solidus viršelis ir mokykliniai eilėraščiai (juokėsi). Troškau, kad malonu būtų vien laikyti ją rankose. Jame vyrauja juoda spalva ant lino tekstūros popieriaus ir auksas. Knygą leidau tik savo draugams. Pasižiūrėjau, kokiu tiražu leidžiamos garsių šiuolaikinių poetų knygos, kad suvokčiau, kokio kiekio jų prašyti spaustuvės, kad tikrai neprisispausdinčiau per daug. Taigi, paprašiau 100 vienetų. Deja, prašoviau. Pirmasis leidimas tiesiog ištirpo! Knygos sugulė mane palaikančių artimųjų namuose. Per kelias savaites nebeturėjau net knygos sau. Tad šiais metais, pataisiusi pirmame leidime užsilikusias gramatines klaidas ir įdėjusi dar du eilėraščius, kurių pasigedo ją skaičiusieji, išleidau pakartotinį tiražą“, – pasakojo Aistė.
Nors ji pati gana savikritiškai vertina savo kūrybą, visgi suprato, kad „tai yra Dievo duotas talentas“.
„Tad nesidalinti ir tiesiog laikyti paslėpusi turbūt ir negaliu. Džiaugiuosi, jei jie dar prakalbina ar leidžia pasivaikščioti vaizdiniuose kitiems“, – pridūrė moteris.
Pagalba ir savanorystė
Paklausus, ką visgi mėgsta veikti laisvalaikiu, kuomet nesinori kurti, ramygalietė teigė, kad ji – informatikė, todėl didžioji laiko dalis skiriama darbams arba pagalbai tiems, kam ji reikalinga, susijusi su informacinėmis sistemomis.
„Su vyru jau šešerius metus lankome pramoginius šokius ir abu vaidiname mėgėjų teatre. Štai tokios tos veiklos, tačiau savaitėje laisvos dienos beveik nėra. „Po pamokų“ kas vakarą koks nors „būrelis“. Jei tik galiu kuo padėti, mielai įsijungiu į įvairiausias savanorystes. Neseniai baigiau savanoriauti Panevėžyje moderuodama Lietuvos vyskupijos šeimos centro paruoštą programą ikimokyklinio amžiaus vaikus auginančioms mamoms „Ko reikia kiekvienai mamai?“. Tad į savanorystę ar Panevėžio vyskupijos šeimos centre, ar parapijoje, ar bažnyčios bendruomenėje visada stengiuosi atsakyti. Nors brangiausia yra viskas, ką galime daryti visa šeima“, – sakė Aistė.
