Lietuvoje pirmadienį buvo pranešta, kad „Pfizer“ vakcina pradedami skiepyti paaugliai nuo 12 metų. Visuomenės dėmesį patraukė Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – SAM) ir Vyriausybės feisbuko profiliuose pasidalintas informacinis bukletas, kuriame vaikai informuojami apie galimą skiepijimąsi nuo koronaviruso be tėvų žinios. Tačiau visuomenėje kilus ažiotažui, pirminė SAM formuluotė buvo pakoreguota.
SAM feisbuko įraše pirmadienį buvo rašoma: „Jei vaiko ir tėvų ar globėjų nuomonės dėl vakcinacijos nesutampa, tai vaikas turi teisę kreiptis į savo šalies gydytoją dėl išrašo, leidžiančio pasiskiepyti, pateikimo”. Šis punktas sulaukė didelio tėvų dėmesio, argumentuojant tuo, kad vaikai skatinami be tėvų žinios skiepytis, nors pagal Lietuvos įstatymus iki 18 m. vaikas laikomas nepilnamečiu ir yra neveiksnus arba dalinai veiksmus priimant tam tikrus sprendimus, pavyzdžiui, susijusius su jo ugdymu.
„Jie užsiregistruoti gali ir patys, tačiau į vakcinacijos centrą privalo atvykti su vienu iš tėvų ar globėjų”, – kiek kitaip informavo BNS naujienų agentūra. Visgi pati Sveikatos apsaugos ministerija plakate detaliai nepaaiškina, kad reikalingas vienas iš tėvų ar globėjų priimant vaiko sutikimą skiepytis.
„Europos vaistų agentūrai leidus „Comirnaty“ vakcina nuo koronaviruso skiepyti 12–15 metų asmenis, šios amžiaus grupės vakcinacija startuoja ir Lietuvoje. Nuo pirmadienio registruoti vaikus skiepijimui gali tėvai (įtėviai), globėjai arba rūpintojai”, – rašoma Vyriausybės feisbuko paskyroje.
Ką sako teisininkai?
Ar nėra pažeidžiamos tėvų teisės vaikams leidžiant patiems spręsti dėl COVID vakcinacijos, paklausėme teisininko Ramūno Aušroto.
„Yra du dalykai. Aš manau, kad buvo žiūrėta į Pacientų teisės į žalos atlyginimą įstatymą (toliau – PTŽAĮ). Ten riba yra šešiolika metų”, – aiškino teisininkas. „Nuo šešiolikos metų Civilinis kodeksas (toliau – CK) nustato bendrus asmenų veiksnumo principus, o specialus įstatymas detalizuoja veiksmus tam tikroje srityje. Pagal CK, nuo keturiolikos iki aštuoniolikos metų vaikas yra ribotai neveiksnus, iki keturiolikos – sprendimus priima tik tėvai”, – aiškino teisininkas.
„Nuo keturiolikos metų vaikas gali priimti tik tam tikrus sprendimus, pavyzdžiui, lankyti etiką ar tikybą, rinktis mokyklą. Tai yra dalinis veiksnumas. Bet kuriuo atveju sprendimų priėmime dalyvauja tėvai. Nuo šešiolikos metų pagal PTŽAĮ atsiranda nepilnamečių veiksnumas. Visgi sprendimų priėmimas nėra absoliutus, tėvai turi būti informuojami apie planuojamą padaryti sprendimą”, – patvirtino R. Aušrotas.
Toliau jis pasakojo apie skirtingas amžiaus grupes ir galimą teisišką jų sprendimų priėmimą. „Šešiolika metų nereiškia, kad nereikalingi tėvai, priimant sprendimus. Bandoma taisykles, numatytas PTŽAĮ pritempti prie taisyklių, kurios galioja riboto veiksnumo žmonėms, pavyzdžiui, psichinės negalios atveju, ribotai veiksnūs, dėl to, kad yra priklausomi nuo psichotropinių medžiagų ar alkoholio”.
Užtruko laiko, kol susigaudžiau, kad tai buvo padaryta ne kokiu nors ministro priimtu teisės aktu, įgyvendinančiu įstatymą, bet spaudos pranešimu.
„Beje, man užtruko laiko, kol susigaudžiau, kad tai buvo padaryta ne kokiu nors ministro priimtu teisės aktu, įgyvendinančiu įstatymą (įsakymu, instrukcija ar rekomendacija), bet… spaudos pranešimu. Taigi, tai tik ministerijos nuomonė dėl įstatymo. Aišku, būtų galima tai laikyti tik LR SAM spaudos tarnybos kliurka, sakyti, kad ministerijos politinės komunikacijos specialistai, nebūdami teisininkais, neteisingai suprato PTŽAĮ, kuris nustato specialias vaiko atstovavimo ir sprendimų dėl jos sveikatos priežiūros priėmimo taisykles. Visgi taip manyti neleidžia pati žinutės formuluotė, kuri, atidžiai įsižiūrėjus, yra dviejų Pacientų teisių įstatymo (toliau – PTĮ) 15 str. normų hibridas. Kad nereiktų gaišti laiko ieškant, trumpai apie ką šis straipsnis. PTĮ 15 straipsnis pirmiausia nustato bendrą taisyklę, kad vaikui iki 16 metų sveikatos priežiūra teikiama tik su jo atstovų (tėvų, globėjų) sutikimu. Ši norma nėra absoliuti: toliau patikslinama, kad jei yra nesutarimų tarp vaiko ir jo atstovų, tai vaiko diagnostikos ir gydymo metodus gali parinkti gydytojų konsiliumas, atsižvelgdamas į nepilnamečio interesus”, – samprotavo teisininkas.
„Bet kuriuo atveju, jeigu vaikas nori skiepytis, o tėvai nesutinka, gydytojas negali vienašališkai priimti sprendimo”, – pabrėžė R. Aušrotas.
Pagal pateiktą Vyriausybės ir SAM informacinį bukletą atrodo, kad net tėvams nežinant gydytojas gali duoti sutikimą dėl leidimo skiepytis nuo koronaviruso. „Tai yra visiška nesąmonė. Tai yra didelė intervencija į šeimos autonomiją. Valstybė mano, kad vaikas yra jos nuosavybė. Šeima yra tik viena iš institucijų, kuri užtikrina vaiko gerbūvį, bet ne pirminė institucija”, – konstatavo teisininkas.
„Teisiškai suskirstymo vaikų į amžiaus grupes nėra. Iki šešiolikos vienareikšmiškai sprendžia tėvai”, – pabrėžė jis.
Toliau buvo kalbama apie tėvų įsitikinimus ir kokią reikšmę jie atlieka sprendimų šeimoje priėmime. „Skiepyti ar neskiepyti yra tėvų įsitikinimo dalis. Europos Žmogaus Teisių Konvencijos protokolas sako, kad tėvai turi teisę auginti savo vaikus pagal savo pažiūrų sistemą, tai gali apimti ir teises su vaikų vakcinacija”.
Teisininko Ramūno Aušroto mintims antrino ir teisininkas Ignas Vėgėlė.
„Kas, kad pagal civilinį kodeksą nepilnametis iki 14 metų apskritai neturi civilinio veiksnumo (už juos išimtinai nepilnamečio interesais sandorius sudaro tėvai/globėjai), o iki 18 metų – sandorius sudaro tik turėdami tėvų sutikimą, #SAM, atrodo, tokį jiems suteikia aplinkraščiu, o šeimos gydytojas aplinkraštyje tampa globėju? Jei teisingai suprantu, tėvams vis dėlto paliekama Konstitucinė pareiga vaikus išlaikyti. Nerealu. Arūnas Dulkys – čia rimtai?”, – savo nustebimą Sveikatos apsaugos misterijos veiksmais išreiškė Lietuvos advokatūros pirmininkas Ignas Vėgėlė.
Savo nuomonę išreiškė ir politologai
Politologas Vytautas Sinica taip pat išreiškė savo nuogąstavimus dėl ministerijos kvietimo skiepytis vaikams be tėvų žinios: „Absoliučiai skandalinga Vyriausybės pozicija – ne tik pradedamas vaikų nuo 12 metų skiepijimas, bet ir nesutampant tėvų ir vaikų pozicijoms, vaikai galės skiepytis prieš tėvų valią. Kaip konkrečiai atkreipia dėmesį advokatas prof. Ignas Vėgėlė, Lietuvos Civilinis kodeksas vaikams iki 14 metų nenumato jokio civilinio veiksnumo, o iki 18 sprendimus priimti jie gali tik su tėvų sutikimu”, – I. Vėgėlei antrino politologas.
Čia pat politologas pridūrė: „Bet tik ne čia, ne sveikatos klausimuose. Itin nereikšmingu ir jokių klaustukų neturinčiu sveikatos apsaugos klausimu vaikai gali elgtis taip, kaip norės patys, t.y. kaip juos painfluencins tiktok ir instagramo žvaigždutės. Tai nebėra apie ideologijas, pažiūras ar kompetenciją. Tai yra banaliai pamatinių teisinių (ir sakyčiau civilizacinių) principų laužymas”.
„Sveikatos apsaugos klausimai yra paskutiniai, kur sveiko proto visuomenė gali sutikti leisti spręsti patiems vaikams, o ne tėvams”, – teigė politologas. „Vyriausybė turi pareigą ir šiek tiek laiko pripažinti klaidą, atsiprašyti, ir atšaukti šią tvarką. Beje, viskas tuo pačiu metu, kai ir Izraelio, ir JAV visuomenės sveikatos institucijos pradeda tyrimus dėl Pfizer skiepo būtent jauniems žmonėms galimai sukeliamų širdies sutrikimų. Tuo nenoriu pasakyti, kad skiepai pavojingi. Tik tą mokslui absoliučiai akivaizdų faktą, kad kol nėra pakankamai stebėjimo duomenų, garantuoto atsakymo apie galimus skiepų poveikius mes paprasčiausiai nežinome”, – savo poziciją paaiškino V. Sinica.
Po didelio ažiotažo, LR SAM formuluotę žaibiškai pakeitė, kad informacinis bukletas atitiktų teisinius aktus. Tačiau kyla klausimas, kas būtų buvę, jei visuomenė būtų tylėjusi? Taip pat kyla klausimai, kaip po tokių skandalingų klaidų SAM Spaudos tarnyba neatsiprašė visuomenės ir kodėl nėra kaltų bei atsakingų asmenų už vaikų sveikatą ir šeimų santykius liečiančią dezinformaciją, sklindančią iš institucijos, kurios svarbiausia užduotis – rūpintis visų mūsų sveikata.
