Po daugiau negu mėnesio pertraukos trečiadienio rytą vėl įvyko popiežiaus bendroji audiencija. Pranciškus tęsė prieš vasarą pradėtą katechezę apie Šventąją Dvasią.
„Apmąstę Šventąją Dvasią pasaulio kūrime, dabar kelias savaites ją kontempliuosime Atpirkimo, t. y. Jėzaus Kristaus, veikloje, – sakė Pranciškus. – Tad atsiverskime Naująjį Testamentą ir pažvelkime į Šventąją Dvasią Naujajame Testamente.“
Šio trečiadienio katechezę popiežius skyrė Šventajai Dvasia Žodžio įsikūnijime. Evangelijoje pagal Luką skaitome: „Šventoji Dvasia nužengs ant tavęs ir Aukščiausiojo galybė pridengs tave savo šešėliu“ (1, 35). Evangelistas Matas tą patį slėpinį išreiškia sakydamas, kad Marija „Šventosios Dvasios veikimu tapo nėščia“ (1, 18). Bažnyčia priėmė šią apreikštą tiesą ir labai anksti, per 381 m. Konstantinopolyje vykusį visuotinį susirinkimą, ją įrašė į Tikėjimo išpažinimo formulę. Katalikai nuo neatmenamų laikų šią tiesą kartoja „Viešpaties angelo“ maldoje.
Remdamasi šia sena tikėjimo tiesa Bažnyčia kalba apie Mergelę Mariją kaip Bažnyčios paveikslą. Antrojo Vatikano susirinkimo dogminėje konstitucijoj Lumen gentium sakoma: „Būdama tikinti ir klusni, Marija pagimdė žemėje patį Tėvo Sūnų, nepažinusi vyro, pridengta Šventosios Dvasios šešėlio. […] Kontempliuodama paslėptąjį Marijos šventumą, sekdama jos meile, ištikimai vykdydama Tėvo valią ir su tikėjimu priimdama Dievo žodį, Bažnyčia ir pati tampa motina, nes mokymu ir krikštu ji gimdo naujam ir nemirtingam gyvenimui iš Šventosios Dvasios pradėtus ir iš Dievo gimusius vaikus.“ (63, 64).
Trečiadienio bendrosios audiencijos katechezėje popiežius stabtelėjo ties dviem čia pavartotais terminais „pradėti“ ir „gimdyti“.
Trečiadienio bendrosios audiencijos katechezėje popiežius stabtelėjo ties dviem čia pavartotais terminais „pradėti“ ir „gimdyti“. Jau pranašas Izaijas skelbė: „Štai ta mergelė laukiasi, – ji pagimdys sūnų“ (7, 14), o angelas sako Marijai: „Štai tu pradėsi įsčiose ir pagimdysi sūnų“ (Lk 1, 31). Marija pirma pradėjo, o paskui pagimdė Jėzų: pirma priėmė jį į save, į savo širdį ir kūną, paskui pagimdė. Taip atsitinka ir Bažnyčiai: iš pradžių ji priima Dievo žodį, o paskui jį pagimdo savo gyvenimu ir skelbimu. Antrasis veiksmas be pirmojo būtų nevaisingas.
Bažnyčia, susidūrusi su jos jėgas pranokstančiomis užduotimis, spontaniškai užduoda tą patį klausimą, kurį uždavė Marija: „Kaip tai įvyks? Kaip tai įmanoma?“ Kaip įmanoma skelbti Jėzų Kristų ir jo išganymą pasauliui, kuriam, regis, rūpi tik materialinė gerovė? Atsakymas yra toks pat, kaip ir tada: „Nužengs Šventoji Dvasia, gausi jėgų iš aukštybių“. Be Šventosios Dvasios Bažnyčia negali eiti pirmyn, sakė Pranciškus, negali augti, negali skelbti.
„Tai, kas pasakyta apie Bažnyčią, tinka ir kiekvienam pakrikštytajam. Kiekvienas iš mūsų kartais gyvenime atsiduriame situacijose, kurios viršija mūsų jėgas, ir klausiame savęs: „Kaip man susidoroti su šia situacija?“. Tokiais atvejais kartokime tai, ką angelas pasakė Mergelei: „Dievui nėra negalimų dalykų“ (Lk 1, 37)“, – baigė katechezę Pranciškus.
