Toliau dalinamės liudijimais kaip Dievo gailestingumas keičia žmonių gyvenimus. Šįsyk liudija Arūnas.
Norėčiau pasidalinti paskutiniu liudijimu, nors Dievo veikimo ženklų buvo tikrai ne vienas, bet šis mane labai palietė asmeniškai.
Prieš praeitus Naujuosius Metus atvažiavo mano buvusi žmona ir pasakė, kad turėsiu perimti savo sūnaus priežiūrą, nes ji susirgo vėžiu. Gydytojų prognozės buvo gana prastos, tad jai teko greitai grįžti į namus ir ruoštis operacijai. Mūsų vaikas mokosi angliškoje mokykloje. Tad man tektų išvažiuoti iš Lietuvos, persikraustyti, kad vaikas galėtų baigti mokyklą. Darbo ten neturėčiau, taigi nebūtų ir pajamų. Susidarė labai komplikuota situacija.
Pradėjau galvoti, ką čia dabar daryti. Priklausau pal. Jurgio Matulaičio parapijai. Dievo malonės dėka šioje parapijoje pavyko sukurti Dievo gailestingumo būrį. Kažkada Gailestingumo sekmadienį Faustinos namelyje sesutė Agnieška skaitė paskaitą. Ji užsiminė, kad Lenkijoje veikia tokios maldos bendruomenėlės, kurios vadinasi Dievo gailestingumo būriais. Sesutė minėjo, kad turėjo mintį ir Vilniuje suburti tokį būrį, bet kažkaip nepavyko. Man įstrigo ši sesutės mintis, sakau, – pabandom.
Dievo gailestingumo būrys susideda iš 9 žmonių, kurių misiją kasdien melstis gailestingumo devyndienį. Ir taip visą mėnesį vienas žmogus meldžiasi viena intencija, po to pereina prie kitos. Kai sesutė išvyko į Lenkiją, tas būrys įsikūrė pal. Jurgio Matulaičio parapijoje.
Taigi sužinojęs apie šią sudėtingą savo buvusios žmonos situaciją, paprašiau būrio žmonių turėti širdyje ir pasimelsti šita intencija. Be to buvo aukojamos ir šv. Mišios. Aš pats kiekvieną dieną važiuodavau į Vilniaus Kalvarijas ir nuo 13 stoties per valandą apeidavau Kryžiaus kelią. Ir kai paskutinį kartą įsėdau į autobusą, atėjo mintis, kad tai paskutinė diena ir rytoj jau nebevažiuosiu.
Kai suskaičiavau, pasirodo, kad lygiai 40 dienų kasdien apeidavau Kryžiaus Kelią. Tai nebuvo lengva. Netgi piktojo pasiūlymų: neik, nevažiuok, nereikia, pasitaikydavo ir jiems reikėdavo pasipriešinti.
Tuo metu pamažu ėmė gerėti buvusios žmonos ligos situacija. Pagaliau jai vis dėlto padarė operaciją. Laimei, vėžys jau nebuvo tokios sunkios stadijos, kaip buvo nustatyta pirminių tyrimų metu. Po operacijos ištyrus paaiškėjo, kad vėžys nėra agresyvus. Ir dabar laikoma, kad ji sirgo vėžiu, bet šiuo metu yra pasveikusi. Kai tuo tarpu pradžioje gydytojams buvo tokių minčių, kad netgi operuoti jau neapsimoka.
Taigi įvyko stebuklas! Ir tai ne vienintelis man žinomas atvejis. Esu dalyvavęs nedideliuose maldos ir užtarimo susibūrimuose, kuomet besimeldžiant nuo vėžio išgijo net trys žmonės!
Dar vienas gražus dalykas nutiko pal. Jurgio Matulaičio parapijoje. Besimelsdami Dievo Gailestingumo vainikėlį, supratome, kad būtų labai nuostabu, jei šioje bažnyčioje galėtume adoruoti ir Jėzų Švč. Sakramente.
Išsakėme šį savo pageidavimą parapijos klebonui, ir jis paklausęs mūsų, bažnyčioje įsteigė kasdienines šv. Sakramento adoracijas po rytinių šv. Mišių. Už tai jam esame labai dėkingi. Manau, kad to reikėtų kiekvienoje Lietuvos bažnyčioje. Ypač šiuo metu Lietuvos vyskupai galėtų paraginti bažnyčių klebonus, steigti bent valandos laiko kasdienes Švč. Sakramento adoracijas visose Lietuvos bažnyčiose.
