Kelios valstybės institucijos šiuo metu svarsto galimybę įsteigti pokario partizanų artimųjų DNR banką.
Jo reikia, kad radus nužudytųjų palaikus būtų galima juos identifikuoti.
Dėl tokio banko steigimo šiuo metu tariasi Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (LGGRTC), Vilniaus universitetas, Valstybinė teismo medicinos tarnyba, Lietuvos policijos Kriminalistinių tyrimų tarnyba.
„Sprendžiama, kur tas bankas turėtų būti“, – BNS sakė LGGRTC Memorialinio departamento vyresnysis patarėjas Eugenijus Peikštenis.
Taip pat svarstoma, kokiu teisės aktu jį įteisinti.
Pasak E. Peikštenio, pagrindas tokiam DNR bankui jau padėtas. Genocido centro darbuotojai jau yra surinkę kai kurių partizanų artimųjų biologinius mėginius ir saugo juos Teismo medicinos tarnyboje.
„Kadangi kiekiai didės, reikia nuspręsti, kur tą bazę įkurti“, – teigė Genocido centro darbuotojas.
E. Peikštenio teigimu, partizaninėse kovose žuvo apie 20 tūkst. žmonių. Pagal 1946 metų dokumentą, visi žuvę „banditai“ turėjo būti atvežti į valsčių centrus, ten atpažįstami, fotografuojami ir slapta užkasami.
„Matyt, ta direktyva vadovautasi, dėl to ligi šiol daugybės partizanų palaikai nerasti“, – BNS sakė E. Peikštenis.
Anot jo, partizanų palaikų ieškoti imta 1989–1990 metais remiantis įvairių liudytojų pasakojimais, tačiau juos radus iškilmingai būdavo perlaidojami neatpažinti kaulai.
Istoriko teigimu, nusprendus kasinėti Našlaičių kapines Vilniuje, iš pradžių sudarytas galimų ten palaidotų aukų sąrašas ir pradėta ieškoti jų artimųjų.
„Mums reikėjo, kad identifikuotume palaikus, rasti jų artimuosius ir paimti jų biologinius mėginius“, – sakė jis.
Taip pat dirbta ir Leipalingyje, netoli Druskininkų.
„Leipalingyje ekshumavome 34 palaikus, kurie buvo 1991 metais iškilmingai palaidoti, bet tuo pačiu sudarėme didžiulį sąrašą, kas žuvo Leipalingio valsčiuje, ieškojome jų artimųjų ir radę artimuosius, ėmėme tuos biologinius mėginius“, – pasakojo E. Peikštenis.
Anot jo, žinant, kad pokariu žuvo apie 20 tūkst. partizanų, jų palaikų paieškos gali trukti dešimtmečius, tuo metu artimiausi giminaičiai jau dabar yra garbaus amžiaus.
„Reikia kuo greičiau paimti jų DNR mėginius. Jeigu jų jau nebėra, tada ieškome anūkų“, – BNS sakė E. Peikštenis.
„Pavyzdžiui, kalbant apie Juozą Lukšą-Skirmantą. Reikia ieškoti jo palaikų, paskui identifikuoti, todėl labai svarbu, kuo greičiau paimti artimųjų DNR pavyzdžius. J. Lukšos-Skirmanto brolis mirė prieš kelerius metus, o buvo galima dar artimiausio giminaičio mėginį paimti“, – teigė jis.
LGGRTC atstovo teigimu, ieškoti partizanų giminių ir vykti pas juos paimti biologinių mėginių šiuo metu yra Genocido centro darbuotojų darbas.
Matyt, ir toliau taip bus. Tik mums reikia sustiprinti tą grupę, nes važinėti reikia po visą Lietuvą“, – svarstė E. Peikštenis.
Partizaninis karas prieš Sovietų Sąjungos okupaciją Lietuvoje vyko 1944–1953 metais. Jame dalyvavo ne mažiau kaip 50 tūkst. žmonių, o visame pasipriešinimo judėjime kaip pogrindžio organizacijų nariai, rėmėjai dalyvavo apie 100 tūkst. Lietuvos gyventojų. Šiame kare žuvo per 20 tūkst. partizanų ir jų rėmėjų.